Nuo šiol mano blogą galite rasti adresu www.linosbuveine.weebly.com :)

Pity

Man kartais taip labai būna gaila žmonių.
Gaila visų tų valkatėlių, kurie trinasi aplink maximas ir kaulyja iš kitų centus.
Gaila visų neturčiukų vaikų, kurie ryte atsikėlę nežino, ar turės ką valgyt vakare.
Gaila tų, kurie neturi kojų ar rankų, nors vis viena atkakliai kabinasi į pasaulį.
Gaila tų, kuriems paprasčiausiai nesiseka.
O paskutiniu metu man ypač gaila tų, kurie pasiklydę savo gyvenimuose kaip kad kokie vorai savo tinkluose.
Gaila, ir nors tu ką.
Aš manau, kad tokia būsena - labai baisi. ir nors tik teoriškai ją išmanau, bet manau, kad kai tai, kaip gyveni, tai, ką veiki, tai, ką mėgsti ir tai, ką myli yra ne tai, ko iš tiesų nori. Sunku suprast....? Man irgi. Tik, spėju, tas nepasitenkinimo jausmas persismelkia į kiekvieną dieną, minutę, apraizgo kiekvieną mintį, kiekvieną norą ir kiekvieną žingsnį.
Kaip kad koks piktybinis vijoklis, skverbiasi į tolimiausias dvasios kerteles ir ... bujoja. Ir vis aidi kažkur pasąmonėj dviem žodžiais - ne tai, ne tai, ne taiiiii..... :)
Ir blogiausia yra tai, kad niekuo negali padėt. Atrodo, įsirioglintum į jų pasaulėlį, atsinešdama bent dalį savo laimingo gyvenimo, sutvarkytum įsisenėjusią netvarką, sudėliotum visus daiktus į vietas, nušluostytum dulkes, nukreiptum teisingas kryptis, išpuoštum visus kampus ir paliktum idealią tvarką.
Sako, kad pikčiausi žmonės yra tie, kurie nelaimingi. Ir tie, kuriems nesiseka. Niekada arba kartais, bet labai.
Bijau, kad yra tokių pasaulių, kurių išpuošimui ir sutvarkymui neužtektų viso gyvenimo laimės.
Tai vat ir gaila.
Dėl to.

Mano laikrodžiai sukasi atgal

Kartais man atrodo, kad pasaulis sukasi kažkaip aplenkdamas mane. Visi skuba, bėga, kažką veikia.
Atrodo tą patį darau ir aš - diena praeina net nestabtelėdama, bet jai praėjus man atrodo, kad visiškai nieko nenuveikiau. Vienu metu net naktis, atrodo, trukdavo vos kelias akimirkas - tik spėji užmerkt akis, o štai, žiūrėk jau rytas. Mėgstu naktį pabust kelis kartus - tam, kad įsitikinčiau, jog už lango vis dar - naktis, kad dar turiu kelias valandas (ar bent keliolika minučių) iki tol, kol reikės keltis.
Kažkoks keistas metas. Tarsi gaudytum spalvotą kaspiną kažkur laukuose ir vis negalėtum jo pagaut. Arba siektum ranka raudonšonio obuolio, kuris kaba ant aukščiausios šakelės. Atrodo kažką veiki, bet apčiuopiamo rezultato nėra - kaspinas nesugaunamas plaikstosi pievoj, o obuolys sau ir toliau kaba ant šakos, ignoruodamas visas tavo pastangas.
Vakar sesė pasakojo, kad jos viena draugė nusprendė padėt vienam mažam berniukui, kuris neturi galimybės turėt tai, ką turi kiti. Kiekvieną mėnesį ji mokės to berniuko mokyklai už tai, kad jis galėtų lankyt futbolo treniruotes. Garbės žodis, kartais žmonių gerumas žudo.
Mano mama apsilankius pas mus kartais padaro reviziją po mano spintą - tada mes abi išmėtom visus mano rūbus po kambarį ir dėliojam juos į tris krūvas. Pirmojoj dažniausiai būna tie, kurie geri. Antroj - blogi. Trečioj - tie, kurie skirti atidavimui. Pastaruosius mama gražiai sudeda į krūvelę ir vežasi į namus. Ten atiduoda vienai moteriai, kurios kartu su dukra gan varganai gyvena. Man kartais būna net gėda atiduot tuos senus, nebenešiojamus drabužius. Bet mama sakė, kad ta moteris labai jais džiaugiasi. Ir dėkoja. Mama visada drabužius ir maistą išmeta gražiai sudėjus - jinai sako, kad nežinai, kas juos paims ir kam jie bus reikalingi.
Ką reiškia gyvent taip, kad kiekvieną dieną balansuoji ties išlikimo riba...? Ar tie žmonės jaučia, kad pasaulis visgi sukasi....? Kad kažkur vyksta didžiuliai moksliai išradimai, keliamos prabangios puotos, kad keliaujama nuosavais lėktuvais ir traukiniais...? O gal, kaip tik, kiekvieną rytą pabudę jie dėkoja Dievuliui už dar vieną rytą ir nuoširdžiai įvertina tai, ką šiandien turi?
Et, aš taip pavargstu kartais nuo tų gigantomanų. O, tu važinėji su opel'iu? Kamon.... Tavo puodai iš Maximos? Tu neturi Zepter???? O MY GOD! Tu neatostogauji Tailande ar Ispanijoj...? Tavo treningai - ne NIKE...? Aijjjj.... :)
Iš va tokių vat nesąmonių ir atsiranda jausmas, kad tas pasaulis sukasi kažkaip praleisdamas tave. Paklausai vieną istoriją, paklausai kitą ir nejučiom pagalvoji, kad, bliamba, bet aš gyvenu taip gerai.... :).

***

Kažkada su vyru laukėm draugo - taip žiauriai užsimaniau kolos, o šalia buvo tik apšnerkštas kioskelis. Eilėj už manęs stovėjo du vyrai. Susimokėjau už savo gėrimą ir, kol krapščiau centus, vyrukai pardavėjos paprašė butelio alaus. Betgi bėdelė - pats pigiausias variantas kainavo trsidešimt centų daugiau, nei kad jie jų turėjo. Įsivyravo nejauki tyla ir, kai jie jau buvo benueinantys, aš daviau jiems berods litą. Taip, taip, baisus dalykas - remiu alkoholikus, skatinu alkoholizmą ir degradavimus, bet, sakykit Jūs man ką norit - jau seniai į mane niekas nėra žiūrėjęs tokio dydžio ir tokiom dėkingom akim! Tą akimirką tas varganas litas tiem bomželiams atstojo viso pasaulio turtus. Ir tą akimirką nebuvo laimingesnių už juos.

Something about today

Ir vėėėėėl pirmadienis, sakau aš, niurgzdama lipdama iš lovos (ką ten lipdama, kadangi šiuo metu lovą mums atstoja gigantiškas pripučiamas čiužinys, tai visas lipimas iš patalų panašesnis į išvirtimą ant grindų - plumpt... :))))) Wuahahhahaa :))))). Jau kaip nemyliu pirmadienių! Primeskit - dar visa savaitė prieš akis. VISOS SEPTYNIOS dienos anktyvų rytųųųųų :(((( Scheize... Atsikėlę pusryčiaujam tik abudu su katinu - brangusis tuo metu ramiai sau pučia į akį (jeigu tuo metu, anot jo, aš nevaikštau kaip dramblys ir nemėtau daiktų - kažkurį čia rytą išvadino triukšmadare ir liepė įdėt bent šiek tiek grakštumo į savo rytinį judėjimą ha ha :)))) Koks ten grakštumas gali būt septintą valandą ryte....? :) Kai aš nueinu jo pabučiuot prieš išeidama, jisai dažniausiai atsimerkia ir aš tada klausiu, kaip jisai išsimiegojo, o jis suniurna kažką panašaus į "Dar nežinau, nes dar miegu" :))))))))))).
Bildėdama laiptais žemyn (kaip visada vėlavau), sutikau kaimyną. Man labai patinka susitikt naujuosius kaimynus - jie visi taip nustebusiai žiūri į mus, bet bendrauja išskirtinai maloniai. Jaučiu žinau dėl ko - ankstesnis buto savininkas sakė, kad mūsų namo gyventojai ypač myli vaikus, tai jauč jie dabar paslapčiom stebi mus ir tikisi produktyvumo wuahahhaaa :))))))))))) Kas kalbant apie produktyvumą - savaitgalį su draugais buvom Druskininkuose ir, pasirodo, dvi mano draugės laukiasi - šią vasarą turėsim iškart du vaikus! Wwwiiii :))))). Aš tai jaučiu būsiu ta išprotėjus "teta Lina", kuri kartu su jais karstysis ant supynių ir klyks nesavu balsu lakstydama parke :))))) (jau matau tą vaizdą - mieli žavūs vaikučiai ir vyresnio amžiaus moteris iš paskos :D :D :D).
Darbe diena buvo tokia keistoka... Kaip šefas sakė - iš tų dienų, kai visko daug darai ir nieko nepadarai. Darbo pabaigoj nėriau pro duris, palikdama už jų krūvą darbų - bet, kadangi aš naivi, tai tikiuosi, kad rytoj ryte atsikelsiu anksčiau (jau juokinga.... :))) ir daugumą jų pasidarysiu... :) Šiandien porą valandų diskutavom su šefu apie daug ką  ir sakyčiau, diskusija nusisekė. Žinot kodėl? Nes dažniausiai šefas sako - Linut, padiskutuojam. Sakau - ok, padiskutuojam. Tada jisai kalba kalba, išdėsto savo nuomonę ir klausia manęs, ką aš manau. Tada aš kalbu, dažniausiai ką nors priešingai, nei jisai mano, tada jisai susinervina, pradeda šaukt ir aš pyktelėjus išeinu iš kabineto. Po kiek laiko jisai atsiprašo, mes vėl susitaikom ir toliau dirbam. Bet praeina kiek laiko ir jisai vėl sako - "Linut, padiskutuojam...:)" Wuhahahahaaa :)))))))))). Tai va, o šian tai buvo priešingai - pakalbėjom, pasitarėm ... ir likom prie savo nuomonių ha ha :)))). Kietas tas mano šefas, patinka man :).
Po darbo važiavau pirkt blakstienų tušo - "Droge" pardavėja bandė įkyriai įsiūlyt kažkokią nesąmonę  su vibruojančiu antgaliu - nu come on, aš vakar žiūrėjau Hysteria (apie vibratorių atsiradimą) ir šiaip mano vaizduotė per daug laki, kad pirkčiau visokius vibrator... atsiprašau, vibruojančius akių dažus. :) Kas per...? :)) Tada dar Maximos kieme apšaukiau besitrainiojantį vaiką, kuris įkyriai prašė pinigų - ne, nu viršūnė - aš gal negaliu sušelpt visų Kauno vaikų...? Net pyktelėjau - vaizdas turėjo būt neblogas, nes pavargus teta raudonom akim, tempdama maisto produktų maišą ir dar klykdama anty viso kiemo turėjo tikrai gąsdint - vaikui nereikėjo kartot antrą sykį :))))).
O dabar pagaliau grįžau į namus, ir planuoju vakarą skirt visokiom grožio procedūrom, kadangi šiandien su kolege nusprendėm, kad laikas pradėt pavasario saviinvestavimo (kai žodį sugalvojau? :)))  procesą. Tai ypač patinka Bagiui - jam labai smagu, kai aš kiūtinu į vonią nešina visokiais bliūdeliais, buteliukais ir košėm. Dievaži, kartais mūsų namai atrodo kaip beprotnamis - tarkim, vakar vakare užstačiau skalbimo mašiną, į kurią sudėjau kilimėlius ir rankšluosčius, kurie begręžiami privertė ją vibruot it ūžt labiau nei įprastai. Katinas pradėjo lakstyt kaip išprotėjęs ir bliaut nesavu balsu. Vaizdas tai pagerintas - namuose triukšmas, skalbimo mašina gręžia per visą butą, katinas rėkia, vyras laksto iš kambario į vonią (kadangi žaidė didelės svarbos pokerio turnyre, kurio metu mes su katinu privalom būt tylūs ir nesimaišyt ha ha :))). Žodžiu, visiškas crazy house... :)
Žooooodžiuuu, gero vakarėlio visiems, brangieji... :)

Būpt!!! :)))

Aš stoviu prieš ją ir jaučiu, kaip jinai nori, kad būtent aš būčiau jos šeimininke.
Tokia švelniai rausva, minkštutėlė ir daili.
Su pora kaspinėlių.
Su keliom sagutėm.
Su dviejų tekstūrų ir skirtingų atspalvių audiniais.
Nu jau tokia gražuooooolėėėėė, - sakau aš ir pėdinu šalin.
Nes nu aijjjjj, negaaaaaaalima :)))))
Wuahahahhaaa, dabar tai visai juokinga, bet prie porą dienelių buvo taip liūūūūdna, nes TĄ GRAŽUOLĘ SUKNELĘ nešios kažkokia kita merga. Et, jau kaip nekenčiuuuuu :))))))
Man uždėtas ban'as ant rūbų pirkimo. Laikinai - jaučiu tik kokią savaitę - nu gal dvi.
Nesuprantu už ką - kas čia tokio, kad biškutį prisipirkau skudurų už tuos pinigėlius, kuriuos laikėm lovai...? Pffff.... Kam mums reikalinga lova, jeigu aš negražiai atrodysiu, ania...? Wuhahahahahaa -  žvygauju aš, o brangiajam kažkaip nejuokinga.
Aij, nu baik, sakau aš - ir apsimetu, kad supykau.
Bet, uj, čiut čiut baisu - nebijau taip, kaip tėvų, kai padarydavau kokią nesąmonę (pavyzdžiui, namo iš šokių parslinkdavau gerokai vėliau, nei buvo leidžiama), bet..... :)
Tai va - truputį gavau bausmę. Gerai, kad tik maksimum dvi savaites - mano baudėjas sakė, kad bijo, kad po ilgesnio laiko galiu pakrikt psichologiškai ha ha :D (jau taip ir matau save kaip Juozapotą iš "Liūdnos pasakos" slankiojančią pakampėm ir kartojančią - "Kiek suknelių, kiek daug suknelių ir kokios visos gražios...." :)))).
Bet nieko, naujų skudurų alkį labai gerai numalšinom nauju savaitgalį atrastu hobiu - SNIEGLENTĖM aaaaaaa!!!!! :))))) Jau kaip įsimylėjau... :)

Kai prieš porą metų slidinėjom Lenkijoj, truputį nepagavau kampo - nu užlipi ant kalno, nučiuoži.... Nu vėl užlipi, vėl nučiuoži... Ką žinau....Ant didesnių lipt baisu, ant mažų neįdomu... O čiaaaa - beveik iškart užsigrūdau ant kalno ir pradėjau leistis - sistemingai trinktelėdama tai užpakalį, tai kelius į žemę... Bet koks KAIFASSSS!!! :))) Jau moku čiuožt tiesiai, šonu, stabdyt ir kokius tris kartus iš dešimt užsikeliu keltuvu ha ha :)))  Žodžiu, laukiu nesulaukiu kito karto!

Nauji namai arba kai pasaulis padidėja dviem su puse karto

Done.
Done done done - sakau aš, tempdama kokią dešimtą dėžę su daiktais į penktą aukštą (ir kas perka butus tokioj aukštybėj??? :))) . Maža to, dar šniurkščiu nosim - lauke šalta kaip užpakaly ir mano baltas trantaliukas vėėėėl neužsikuria (realiai paskutiniu metu jos "užtempimas" tapo įprastu dalyku - šiandien ta procedūra irgi buvo kartojama, ko pasekoje, matyt iš pykčio mano mažoji astra pradėjo purkšt langų skalavimo skystį į veidą ha ha :))).
Tai vat - persikraustėm. Brangusis niekaip negalėjo suprast, kokiu būdu aš sugebėjau savo dvidešimt vienam kvadrate sukaupt šiiiiitiek šlamšto. :)) Bet užtat dabar keliems metams atmušėm norą kraustytis - jauč gyvensim visi kartu su visais vaikais ir Bagiu naujuosiuose 52-uose kvadratuose iki tol, kol vaikai nesugalvos atsivest antrųjų pusių wuahahhahaaa :)))) Šiandien jau galutinai atidavėm savo mažojo butuko raktus naujiems savininkams (beja, pastarieji verti atskiro įrašo ha ha :)))) ir liepėm jiems rūpintis juo :))). Naujas savininkas (toks labai įdomus vyrukas, kuris periodiškai kartoja žodį BŪPT, nesusigaudo dokumentacijoj ir šiaip yra toks dėjęs ant viso pasaulio turi grandiozinių planų, kaip pavers tą mažutę kamarėlę tokiu mini dvareliu :))).
Tai vat.
O mūsų naujuosiuose namuose viskas jau stojasi į savo vėžes - Bagis pagaliau pakėlė uodegą ir sudrąskė ranką mamai, kuri bandė jį ištraukt iš po čiužinio, o šiandien ant manęs šnypštė, nes aš bandžiau jį priverst truputį pažaist. :)) Aišku, kasdien jisai grasina būt pirmu katinu, kurį aš pritrenksiu - koks kitas katinas visą dieną išvien kniauktų? IŠVIEN? Bet tikėkimės, kad čia tik laikini nesklandumai ir tie juodi debesėliai praslinks iš jo katiniškos padangės. :)
Jau beveik pripratom ir mes (jeigu nepaisysim to fakto, kad, kai važiavom šiandien šert gulbių, mano brangusis sugebėjo užsigalvot ir nusukt link senų namų ha ha, tik šaaaa - jis atkakliai tvirtina, kad pro ten būtų buvę arčiau (neesmė, kad susidaro lankas, bet nu aijjjjjj - "jo jo, katinėli, greičiau" :))))).
Savaitgalį su tėvų pagalba nuveikėm labai didelius darbus, o pats didžiausias iš jų - užsisakėm būtent tokį minkštą kampą, kokio aš norėjau! Wwiiiiii :)))))) Atrodo apėjom visas Kaune esančias baldų parduotuves, iškamantinėjom beveik visas jų pardavėjas, ir, pagaliau, mūsų pastangos buvo vainikuotos! Radom būtent tokį ir ne kitokį, kokio aš norėjau nuo pat pradžių - belieka sulaukt, kol jį pagamins :). Dabar visi tie rūpesčiai žiauriai malonūs - atrodo kiekvieną šluostuką ar šaukštelį perkam su tokia meile, kad uccchhhhh :))).
Dar viena naujovė - pagaliau turiu svajonių virtuvę, kurioj iš pradžių vaikščiojau pirmyn atgal vien tam, kad suprasčiau, kokia jin didelė! :)) Dabar gaminu maistą išvien - pradedant pusryčiais ir baigiant naktipiečiais, kas itin džiugina mano namiškius. :)
Į mūsų namus atslinko ramybė - sakau aš, žiūrėdama į abudu savo vyrus. Vienas iš jų tampo po namus laptop'ą ir negali atsidžiaugt tuo, kaip puikiai veikia naujas maršrutizatorius, o kitas - vartosi ant kilimo, vis dar bandydamas suprast, kad pasaulis staigiai padidėjo dviem su puse karto. Jie abudu sutinka su manim - ir mes visi trys pradedam naują gyvenime dvigubai didesniam būste! :)  
Gražios ir darbingos naujos savaitės, mielieji! :)

The Sin

Aš turiu.
Ir tu turi... :)
Turi ir tas piktas vyras gatvėj, kuris jau kurį laiką bando užkurt savo senutėlį opel'į šios žiemos šalty.
Ir ta moteris, įsisukus į šermuonėlių kailinius, turi... :)
Ir vaikai, ir paaugliai, ir visi visi... Turi! Nežinot, apie ką aš? Apie saldų, paslaptingą žodį, kurį tariant smegenyse išsiskiria endorfinas, liežuvis susisuka į dailų vamzdelį ir prisiploja prie priekinių dantų, lūpos susidėlioja į šypsenėlę, o oras, įtrauktas į plaučius, šniokšdamas plūsteli pro burną kartu su keliais vientisais garasais kurie susidėlioja į vieną daiktavardį - nuodėmę. Visi mes turi nuo-dė-mę. Ir net ne vieną, ar ne? :)
Klapt klapt, mirkteli akelėm, nutaisai nekalto šunelio snukučio veido išraišką ir vaidini nustebusį. Nuodėmę?? Oj ne ne, aš gyvenu dorą gyvenimą - sveikai maitinuosi, sportuoju, stengiuosi gyventis laikydamasis visų Dievo įsakymų.
Ar tikrai? - sakau aš.
Tikrai. Na tikrai. Nemeluoju. Na kartais būna kad kažką padarau ne taip, bet ne. Ne nuodėmė.
O ar prisimeni, kaip aną savaitę, kai kolegė šaukė ant tavęs, tyliai sau galvojai, kad jinai - tikrų tikriausia p***a? Fu, negražu juk taip! Arba kai draugė parodė naują suknelę, kuri tau atrodė kaip užuolaida, o tu ją visaip gyrei ir sakei, kad jin - nuostabi?
Arba kaip žiūrėdama į tą jauną seksualų vyruką maximoj praktiškai prasvilinai marškinėlius pilvo srity neabejodama, jog po jais slepiasi tobulas presas, sudėliotas iš kaladėlių?
Negražuuuuu.... :) Ir ar tie šokoladiniai zefyrai, kuriuos šlamštei vakare, pasislėpus kambary (nors dienomis tu laikaisi dietos), neverti vadintis tuo saldžiu žodžiu - tavo nuodėme...? A?
Veiksmus ir mintis galima kontroliuot, bet kodėl kartais taip sunku priverst rankas daryt tik tai, ko nori (o gal atvirščiai - nenori) smegenys...? Juk visos tos nuodėmės dažniausiai būna tokios saldžios ir sukelia milžinišką malonumo bangą, kad UuuuuhhhhHHhhhhh.... :) Įkvepiam, iškvepiam, kvėpuojam.
Šiaip jau pats žodis nuodėmė sudarytas iš dviejų dalių - kilęs iš nuo ir dėmės. Pilka, purvina, negraži dėmė tiesiai ant tavo doros ir tyros sąžinės - et,  tai kaip čia taip dabar? Greit slėpk! Sugniaužyk, susuk į gniutuliuką ir niekam, sakau niekam, nerodyk! Nes ten, kur pagundos, ten ir nuodėmės. O kur nuodėmės, ten ir gėda, suteršta garbė ir svyruojanti vertybių spiralė.
Bet gal vis dėl to....?
Žinai, tu - mano nuodėmė. Lyg baltas purus minkštas pyragėlis su saldžia vyšnia ant kepurėlės... :) Tiesiog pats prašaisi tavim mėgautis.
Tsssss..... :) Tik tyliau!
Na?
Ateik, ateik čia - sutirpsim iš malonumo kartu.... :)