Sekmadieniais aš neeikvoju savo gyvybinių jėgų

Jo.
Nes sekmadienis yra teatro, kino, romantiškų, šeimyninių vakarienių ir ramybės diena. :)
Pavargau, žinokit.
Stropūs ir dori studentai sesijos metu nebaliavoja. Bet kiti, tokie kaip aš, baliavoja. Ir tada visiems skundžiasi, kaip pavargo.
Man tobulas savaitgalis yra tas, kuris praeina itin aktyviai. Va tada man būna gerai.
Visi paskutiniai savaitgaliai kaip tik ir buvo tokie. Žiauriai smagu.
O šiandien darbe sėdžiu kaip ant adatų, nes turiu padaryt VIENĄ SVARBŲ DALYKĄ. :)) Et, vat su kantrybe tai pas mane prastai.
Pasikultūrinau - šeštadienį buvau RHCP projekte Vilniuj, o vakar - Katytėj P. Pirmas buvo labai geras (na išskyrus nelabai gerą garsą), o antras - na toks, nieko. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad apie vaginą galima parašyt knygą ir sukurt spektaklį. Na, pasigilinus, jos reikšmė gyvenime apima nuo iki, bet.... Gal tegul lieka tie visi dalykai suprantami, bet neviešinami. Ha ha.... :) Konservė aš :)) Bet aktorių vaidyba gera (kas itin svarbu), atmosfera Mažajam - irgi gera (jame man kažkaip jaukiau).
Atrodo, kad laukia sunki savaitė.
Sunki viskuom - įvykiais, jų svarba, naujovėmis ir dar daugeliu dalykų. Bet, kaip pas mus darbe kalama - permainos - tik į naudą. Nes stovintis vanduo genda. Ha ha, taip kad nestovėkit ir jūs. Hmz... Nuskambėjo tai įdomiai kažkaip. :)) Et, nekreipkit dėmesio - šiandien viskas galima (įskaitant ir nedidelius nusikalbėjimus).
Šiandien pirmadienis.

Įdomios savaitės įdomi pabiga

Hmz, ir vėl savaitgalis... :)
Kažkaip greit tas laikas eina - atrodo tik ką susiraukus sliūkinau į pirmadieninį rytą, o štai jau po penktadienio darbų pasišuoliuodama ėjau į namus.
Šita savaitė buvo gera. Įdomi. Kita savaitė bus dar geresnė, nes atsirado gerų gerų permainų, ir aš labai tikiuosi, jog viskas - tik į gerą. Nors visada buvau didesnė realistė nei optimistė, tad neišsikėlus gigantiškų lūkesčių, vėliau, jų negavus, ne taip ir nusivili.
Tik labai labai džiaugiuosi tuo, jog tos permainos sukėlė daugybę džiaugsmo ir daugybei mano aplinkos žmonių - tuo labai džiaugiuosi.
Gražaus Jums savaitgalio, mielieji... :)

Apie bendravimą

Paskutiniu metu vis pagaunu save analizuojant aplinkinių žmonių būdo bruožus ir bendravimo su jais ypatumus.
Kaip manot, kas didžiąja dalimi nulemia tai, jog su vienais žmonėm bendraut yra paprasta ir lengva, o su kitais nesiseka suregzt nė vieno normalaus pokalbio?
Ar tai priklauso nuo pašnekovo būdo, ar nuo to, kaip jį priimsi?
Aplink turiu ne vieną ir ne du artimus žmones, kurie randa bendra kalbą visur ir su visais. Ar tai - charizma? Manau, jog turėt tokią savybę yra labai smagu ir tuo pačiu - sunku. Nes juk prireikia jėgų, siekiant prisitaikyti/persiorientuoti prie pašnekovo. Nors, pavyzdžiui, žiūrėdama į savo tėtį, kažkokių ypatingų pastangų neįžiūriu - jam bendraut sekasi kažkaip savaime.
O vat aš pati visus aplinkinius esu suskirsčius į dvi grupes.
Pirmojoj pas mane - visi VIP'iniai :))) Tai - išskirtiniai, charizmatiški, linksmi, protingi, įdomūs, nenuobodūs, teigiami ir aktyvūs žmonės, su kuriais bendravimas man yra gyvybiškai būtinas. Su jais bendraudama net nesirenku žodžių - kalba liejasi pati savaime. Ir nesvarbu kaip bendrausi, bet, su tam tikrom išlygom, beveik visada suprasi vienas kitą. Su tokiais žmonėm yra GERA, nesvarbu ką beveiktum ir apie ką bekalbėtum. Bet kai pagalvoju apie juos visus, vis viena nerandu kažkokių bendresnių bruožų, kurie leistų susidaryti tam tikras charakteristikas ir jomis remiantis ateity rinktis draugus, ha ha... :) 
Antrojoj grupėj galima rast žmones, bendravimas su kuriais įeina į mano dienotvarkę noriu aš to ar ne. tokių žmonių tikrai nėra daug, tačiau kartais po ilgesnio pokalbio pasijuntu išsunkta ir pavargus. Jokio bendravimo malonumo, dievaži - praktiškai viena didelė pastanga sudėliot žodžius taip, kad jie bent šiek tiek primintų normalų pokalbį.
Tai vat ir nebesuprantu, kaip čia iš tiesų yra su tais žmonėm. Ar draugiškas ir charizmatiškas reiškia tą patį? Ir jeigu žmogus man neatrodo įdomus pašnekovas tai jis iš tiesų toks nėra?
O gal paprasčiausiai nemoka prisiderint prie aplinkinių? 
Šiaip aš pati bendraudama jaučiu didžiulį malonumą. Žinoma čia tais atvejais, kai žmogus, su kuriuo bendrauju, yra įdomus pašnekovas. Ir visai nesvarbu, kas jis bebūtų - kolegė universitete, močiutė lifte, simpatiškas vaikinukas bare ar dar kažkas. Neturiu beveik jokių ribų ar stereotipų - lygiai taip pat galiu bendraut su pakvaišusiu menininku ir kaklaryšį pasirišusiu rimtuoliu. Bet pastarieji man niekada nebuvo įdomios asmenybės - jų gyvenimai pilki kaip lietuviški cepelinai (į šį pasakymą reikėtų žiūrėt perkeltine prasme - kaklaryšis neapibūdina vien teisininkų ir vien vyrų). Tada žmogui pasakai, kad augini katiną, o jis išpūtęs akis sako - taigi kiek plaukų!!! O jeigu dar akis iškabins? Pfff... Jeigu jeigu jeigu :)) Boring. tokie nevykėliai apsistato aplink save stereotipų barikadas, išsikasa nusistovėjusių normų apkasus ir, užsidėję šalmą, nereaguoja į absoliučiai jokią tiesą, kuri neįeina į jų mąstymą. suprantu, kai taip elgiasi seni žmonės, kurie gyvenime matė ir šilto, ir šalto, bet kai taip elgiasi jaunuoliai - tada neturiu ką pasakyt. 
O tie žmonės, kurie šiek tiek kitoki, dažniausiai turi platų akiratį ir tokias pat plačias pažiūras.
tai vat.
Įdomus dalykas tas bendravimas, iš tiesų. Pataisykit mane, jeigu klystu, bet tai - iš esmės irgi menas. 

Pa (si) moderuojam

Hey, mielieji!
Jaučiu sėdit dabar ir galvojat - įdomu kur Lina dingus? Ha ha :)))
Niekur nedingus. Prisipažinsiu - paskutiniu metu nelabai kada buvo rašyt blogą.
Va dabar ištaikiau minutėlę ir, gindamasi nuo savo pikto katino (įsiutinau Bagį, nes nustūmiau nuo stalo, todėl dabar jis vaikšto aplink mane ratu ir vis įkanda į koją :)), susidėliosiu visas išprotėjusias mintis ir papasakosiu Jums, kas gi pas mane naujo.
Gyvenu gerai - kaip visada. Kažkaip vakar turėjau vieną atvirą pokalbį kaip tik apie patį klausimą "kaip sekasi?". Ir kartu su viena protinga ir be proto charizmatiška būtybe nusprendėm, jog toks klausimas - iš esmės yra grynas mandagumas, kadangi niekam niekada neįdomu, kaip kas gyvena. Iš tiesų :) Na nebent atsakymas yra neigiamas - lietuviai iš esmės mėgsta girdėt, jog kažkas gyvena prasčiau už juos.
Turėjau dar vieną nerealų savaitgalį. Panašu, jog toks nusimato ir dar vienas. Jeigu taip ir toliau - išlepsiu. Garbės žodis.
Beje, žiūrėjau nerealų spektaklį Kauno dramos teatre. Vadinasi "Moderatoriai" ir yra apie kiekvieną iš mūsų - apie interneto vartotojus. Kerta per sąžinę kaip reikalas. tiesa pasakius jau buvau pamiršus tokį malonumą kaip teatras - pačiu laiku susizgribau atgaivint.
O šį savaitgalį laukia koncertas Vilniuj, kurio be proto laukiu ir dar vienas spektaklis Mažajam teatre. Nesigilinsim, jog pirmadienį egzaminas.... Ha ha... :))
Aij, tiesa, šią savaitę mano mieloji kaimynė išpasakojo (ir vaizdžiai iliustravo judesiais) Džekio paslaptis (primenu, čia tas, storiausias šuo rajone). Ogi, pasirodo, Džekis išsipūtė todėl, kad, cituoju "jam pašalino vyriškumą" Hhohahaoahaoaha.... :))) Vias šitas pokalbis vyko laukiant, kol Džekis susikaups ir užlips kelis laiptelius. Bet aš vis viena manau, jog pagrindinė to šuns nutukimo priežastis - naminiai močiutės kotletai.
Beje, mūsų namo močiutės jau beveik įrašė mane į savo gyvūnų vedžiojimo būrelį, kadangi mūsų katinėlis pagaliau leidosi vedamas į lauką ir beveik gerai atlieka mano trokštamo šuniuko pareigas :))).
Kol kas tiek.
Gražaus Jums vakaro :)

P.S. Ar minėjau, jog man patinka INCULTO? :)

Klik

Šiandien papasakosiu Jums apie savo rytą.
Tą, kasdieninį darbo dienos rytą, kuris praktiškai šabloniškai sudėliotas kelių minučių tikslumu ir bet koks tvarkos išderinimas rizikuoja pasibaigt vėlavimu į darbą.
Taigi kiekviena diena man prasideda Cagedbaby rytiniu skambėjimu, ir kaskart aš išklausau maždaug trečdalį viso dainos, kol galop pasiryžtu keltis.
Klik, ir žadintuvas išsijungia.
Rytas būtų neįmanomas be rytinio Bagio šėlo - kelis kartus bandžiau prieš ėjimą į vonią aplenkt šaldytuvą, tačiau tas išbadėjęs padaras tokiu atveju trinasi aplink kojas ir kandžioja man kulnus kad ir kur beeičiau.
Šiek tiek Whiskas, šiek tiek pieno, ir namuose vėl įsiviešpatauja ramybė.
Tada - vandens purslai, dantų pastos gaiva, šepetys, veliantis plaukus, gerokai per dideli marškinėliai ir maždaug 5 min. galvosūkis apie tai, ką šiandien rengtis.
Klik, išsijungia virdulys.
Namuose pasklinda kavos kvapas ir tada prasideda pati smagiausia ryto dalis, apie kurią jau rašiau - balkonas.
Maždaug po 10 min. jau rausuosi rankinėj, norėdama įsitikint, jog turiu visus būtiniausius daiktus.
Tada - bučkis miegančiam brangiajam į žandą.
Klik, užrakinu duris.
Nusileidus liftu kasdien lauke susitinku kaimynę, vedžiojančią storiausią rajone šunį. Šiandien moteriškė skundėsi, jog bjaurybės uodai kandžioja Džekiui ausytes (nesigilinsim, jog tos riebios ausytės yra maždaug tokio dydžio, kaip trečdalis Bagio galvos).
Ėjimas iki stotelės užtrunka maždaug 5 min., per kurias spėju nusišypsot kitiems sutiktiems kaimynams, piktai nužvelgt bomžus (kurie nuo ryto pradeda buriuotis prie vietinio taško), susidėliot dienos darbus... :) 
Klik, klakteli piniginės knopkė, kai perku Žmones, bilietėlį ar šokoladą kioske, kuriam dirba miela pardavėja, su kuria visada viena kitai palinkim geros dienos.
Štai tokie būna mano rytai. Kiekvieną kartą panašiai, bet kaskart vis kitaip.
Keli klik - ir diena prasideda.

It's morning

Labai mėgstu rytus savo balkone.
Kadangi aš iš esmės nemėgstu tokio dalyko kaip rytas (mano nuotaika ir gyvybinės jėgos kažkaip atsigauna tik vakarop :), toks išėjiimo į balkoną ritualas man bent šiek tiek padeda pabust ir pasiruošt dienai.
Kai užtinę ir žiovaudami su Bagiu sliūkinam į lauką, kai gurkšteliu pieniškos kavos, kai įkvepiu ryto gaivos, kai peržvelgiu kas per naktį pasikeitė Kaune, kai paprasčiausiai gėriuosi atsiveriančiu vaizdu ir džiaugiuosi savo balkonu.
Tą reikia pajust.
Žinau tik vieną, kai išsikraustysim iš šito buto, labiausiai bus gaila palikt būtent jį, su visa atsiveriančia panorama.
Kas tada mane teigiamai pakraus rytiniam darbui...? :))

Enjoy (2)

Simple

Noriu vyšnių. Ne šviežių, bet šaldytų - jos rūgštesnės.
Ir ne todėl, kad gyvenu per daug saldžiai. Ir ne todėl, kad dabar lyja. 
Ir tikrai ne todėl, kad man dabar liūdna. Nes iš tikro - neliūdna.
Šiandien aš paprasčiausiai ignoruoju sąžinę. Su visais jos priekaištais.

Apie ašaras

Kada paskutinį kartą verkei?
Nekalbu apie skausmo ašaras (kai iš tiesų kažką suskausta).
Ir ne apie tas ašaras, kai negauni, to, ko nori.
Ir ne apie džiaugsmo ašaras (nors tiesą pasakius neesu verkus iš džiaugsmo - dažniausiai tokiu atveju pasirenku gerokai įprastesnius išraiškos būdus - tokius kaip juokas, šypsena, krykštavimai ir pan.). 
Kalbu apie tas ašaras, kai visa baimė, įtampa, pyktis, nerimas susikoncentruoja į vieną didelį burbulą ir jis sprogsta, pasipildamas mažais skaidriais lašais ant skruostų.
Tokios ašaros nėra silpnumo ženklas. Toli gražu. Jos - tikros, nesuvaidintos, iššauktos.
Būtent todėl pats verkimas iš esmės yra itin intymus veiksmas - tarsi atvertum sielą ir leistum visiems čiupint tavo jausmus, išgyvenimus, potyrius ir poreikius, stumdant ir perkėlinėjant juos iš vienos vietos į kitą kaip kad Lego kaladėles. Todėl niekas nežino ir nemato, kada verkiu aš.
O tie, kuriems ašaros - būdas pelnyt daugiau dėmesio, -  idiotai.

Being Friends

Šiandien, žinot visą dieną nuo pat ryto su kava, iki važiavimo į paskaitas su pertraukėlėm (tokiom kaip darbas ha ha :)) skaičiau "Norvegų girią". Labai savotiška, bet įdomi, kabinanti knyga. Jeigu paklaustumėt apie ką, tiksliai net nesugebėčiau įvardyt, tačiau, spėju, sakyčiau, jog apie kelių jaunų asmenybių gyvenimus, kurie pinasi persipina tarpusavy, iššaukdami tam tikrą virtinę įvykių ir išgyvenimų.
Turiu tokią savybę, jog jeigu žiūriu gerą filmą ar skaitau gerą knygą, jie kažkaip savaime iššaukia pamąstymus tam tikra tema ir netgi šiek tiek pakoreguoja nuotaiką bei nusiteikimą.
Pavyzdžiui, "Norvegų giria" šiandien privertė mane pamąstyt apie draugus ir pažįstamus - žmones, kuriuos matau kasdien ir su kuriais susitinku retkarčiais. Aš taip galvojau galvojau, apie Jus visus ir sugalvojau, jog mano draugų ratas - toks margas, kad ragas. Visi Jūs tokie skirtingi pas mane - visi indvidualistai, vieni - paprasti, kiti - pasipūtę, vieni - meniškos prigimties, kiti - materialistai. Jaunesni, vyresni, siaurų, plačių pažiūrų, tradicijų mylėtojai ir jų laužytojai, standartiniai ir išskirtiniai - vajėtau... :)) Su vienais leidžiu ramius vakarus, su kitais - šėlioju iki nukritimo, su dar kitais einu leist pinigų, su dar kitais užsiimu menu ir taip toliau, ir panašiai.
Įdomu tai, jog visi tie, su kuriais gerais sutariu, išskirtinai tvirtos ir įdomios asmenybės. Su visais kitais - paprasčiausiai nesutampa biolaukai, todėl jie tyliai pasišalina iš mano akiračio ir aš juos tiesiog pamirštu.
Smagiausia, jog užplūdus kokiam nors jausmui ar nuotaikai, aš turiu kam parašyt/pasakyt - ej, žinai, o man liūdna.
Ir galiu būt tikra, jog sulauksiu atsako. Nors šiaip taip beveik nebūna - nelabai mėgstu atviraut jausmų fronte.
Bet šiandien galima. Šiandien aš - sentimentali. Beje, vakar vienas žmogus man sakė, kad aš - nuoširdi. Nu žinokit, pasimečiau. Galiu būt pikta, išpuikus, savanaudė, sarkastė, lepūnėlė... Bet nuoširduolė? Hmz.... :) Skamba kažkaip saldžiai.
Matyt tam draugai ir reikalingi, kad pamatytų ir pasakytų tai, apie ką net nenutuoki.
Tik nereik pamiršt, jog draugystė nereiškia tik ėmimo. Draugystė reiškia ir davimą. Nes savanaudžiai neturi draugų. 

Įrašas apie nieką

Kartais aš visai pasimetu laike ir tik netyčia, užmetus akį į kalendorių darbe (aišku kolegės, ne savo, nes aš neskaičiuoju laiko ha ha :)) pamatau, kad bac - jau liko mažiau nei pusė mėnesio iki vasaros. Taigi, vadinasi - kiek daugiau nei du mėnesiai iki atostogų, mėnuo iki sesijos pabaigos, porą savaičių iki Tėtės dienos, kelios dienos iki savaitgalio, kelios valandos iki darbo pabaigos... :)
Et, tiesa pasakius nelabai laukiu kito savaitgalio, kadangi šis buvo toks nerealus (kad ir su mažai miego) ir bijau, kad po tokio, ateinantis nuvils ha ha... :)) Juo labiau, kad berods prasideda sesija (ar ne, Simai? :D) Pfff...
Beje, kalbant apie savaitgalį, šiandien radau rusišką savaitgalio suvokimą ha ha  (jeigu kas nesupranta - rašykit, išversiu, kai netingėsiu :)):

Pastebėjau, jog šylant orams, atitinkamai mažėja ir noras dirbt. Motyvuotis. Kauptis. Gilintis. Nu, vienu žodžiu, daryt rimtus dalykus.... :)) Et, galvoj - vien vėjai.
Dar pastebėjau vieną dalyką, kad retai rašau blog'ą. Taip jau yra, mielieji, kad pagrindinis blog'ų rašymo laikas - tamsusis ir šaltasis metų periodas. 
Pirmadienis mane pasitiko su Delfi'o ir Lietryčio žiniom (pas mus darbe atblokavo Internetą tsssss :)) apie Kedį (-žio šeimą, vaiką, kelių blokavimus ir pan.). Tai dabar sėdžiu ir mąstau - bet reik niekur nedirbt ir nieko neveikt gyvenime, kad galėtum viską metęs lėkt į Garliavą saugot Lietuvą nuo pedofilų. Et, visa ta istorija man jau taip atsibodo, kad praktiškai net supykina, kai išgirstu ar pamatau bent vieną antraštę, susijusią su ta tema.
Tai vat. Kai susigaudysių kokių nors minčių, susirašysim... :)

Tingiu tingiu tingiu

Šiandien sakyčiau pavasaris pervirto į vasarą... :)
Sėdžiu darbe, žiovauju ir jaučiu kaip ... tingiu tingėt... :)) Bet nusimato ilgas vakaras - reik susiimt. :)
Vakar turėjau labai smagų trečiadienį - su draugu visai neplanuotai pakliuvom į Vilnių, kur praleidom labai smagų vakarą senamiesty. Prisipažinsiu, kad pastarasis man gerokai jaukesnis nei Kauno - visur žmonės, šurmulys, veiksmas, erdvė... Et... :)
Šiandien kažkaip neiškalbinga aš. Net su klientais tingiu bendraut. Ha ha... :)
Ok, einam skaičiuot paskutinių minučių iki darbo pabaigos.

Saulėto savaitgalio įrašas

Sveikučiai,
kaip laikomės....? :)
Na šiaip kvailas klausimas, realiai. Kai lauke - pavasaris, laikytis blogai praktiškai neįmanoma, ar ne?
Jau pradėjau arbatos/kavos gėrimo balkone sezoną. Bagis irgi atrodo patenkintas - pagaliau gali saugiai būt lauke, nebijodamas, jog kažkas užpuls (nesityčiokit, vienas jis labai retai kada eina į lauką - bailys jis pas mus :)).

Vakar buvau ZOO sode - nuo to laiko, kai įstojau mokytis į Kauną, toks apsilankymas pavasarį jau tapo tradicija. Smagu ten, kaip visada :) Beje, prisimenat tą krokodilą, kur kasdien gulėdavo nekeisdamas pozos? Tai jo nebėr (parašyta, kad mirė, bet aš įtariu korupciją - visada maniau, kad ten - iškamša :))).
Dar atsirado tokių nevykėlių, nepamenu pavadinimo - kažkokių peraugusio triušio hibridų.
Visi kiti gyvūnai - kaip visada savam stiliuj - papūgos klykia, žirafos žergloja po aptvarą (įdomu ar jau atsigavo po prieš porą metų vykusių įvykių, kai girta panelė lipo pas jas padraugaut ha ha... :)), žiurkėnai sėkmingai dauginasi... Harmonija, žodžiu... :) Nebėr ir seksualiai aktyvaus avino, kurį pakeitė panašių pakrypimų antinas :).

 Ir žinoma, koks įrašas be manęęęssss :)))

Penktadienį, beje, buvom su drauge jau minėtose Apkalbose 2010. Nu žinokit mums patiko praktiškai viskas - pradedant drabužių modeliais ir audiniais ir baigiant baltu vynu su Sprite (va čia tai atradimas buvo :)).

Brrrrr.... :)

Šalta.
Labai.
Atrodo vėl sugebėjau peršalt - termometro stulpelis vėl kažko kilstelėjo virš normos. Hmz... O aš maniau, kad ausį šią savaitę skaudėjo tik todėl, kad jai trūko dėmesio?? :)) Klydau, visgi neapsimetinėjo... :) Štai ir išaiškėjo, dėl ko man šiandien visą dieną šalta - o direktorius kaltino plonus rūbus... :)) Pfff.... :))
Kad ir kaip ten bebūtų, turiu iki ryt pasveikt - vakare laukia Apkalbos, kurių šiukštu nevalia praleist.
Šiandien vakare planuoju kino terapiją (hmz, gal geras kinas su karšta arbata galutinai pribaigs peršalimo simptomus???), nes matau, jog per TV daugiau nieko, išskyrus Kedį ir diskusijas apie gėjų eitynes, nerodo.
Jack, tsakant. Jau bloga nuo tų visų versijų, gandų, spėliojimų ir pan. Nebeįdomu.
Žiūrėkit, ir Jūs nepersišaldykit, nes kas gi serga savaitgalį...?

Colorize

Ar niekada nesusimąstėt, kad kiekvieną dieną galima įprasminti ir charakterizuoti priskiriant jai tam tikrą spalvą...?
Dar universitete turėjau kažkokį dalyką, per kurį pasakojo apie spalvų sukeliamus jausmus ir simbolius, moksliškai kalbant - spalvų konotacijas.
Tai teoriškai, modifikavus tą bendrąją sistemą savo suvokimais (pvz., ne visiems balta spalvą reiškia tyrumą ir pan.), galima spalvot ir dienas. Variantų daugybė - parinkt spalvą pagal įvykius, nuotaiką, orą, jausmus ir pan.
Pavyzdžiui, mano šios dienos spalva būtų mėtinė. Todėl, kad paskutiniu metu pamėgau šią spalvą, nusilakavau ja nagus ir nuo pat ryto noriu mėtinių saldainių. Ir kad lauke mėtiškai gaivus oras.
Jeigu dabar lytų, būčiau neišsimiegojus ar pavargus, spalvočiau dieną pilkai.
Jeigu turėčiau romantišką popietę (ar vakarą) su daug atvirų pokalbių ir ore tvyrančia aistra, spalva taptų saldžiai rausva.
O paskyrus visą dieną vaikščiojimams po parduotuves su drauge, pasirinkčiau tuo metu madingiausią atspalvį - pavyzdžiui, royal blue.
Spalvų pasaulyje - begalė. Kiekviena - skirtingumo ryškumo, skirtingo atspalvio ir skirtingos reikšmės.
Visai įdomi idėja būtų turėt nuosavą spalvinį kalendorių - praėjus dienai, kiekvieną langelį užpildyt atitinkama spalva. Kad po to, pritrūkus nuotykių ar motyvacijos, galėtum užmest akį į tą kalendorių ir pripažint, jog visgi gyveni spalvingą gyvenimą.

It's raining

Jeigu manęs klausia, ar mėgstu lietų, niekada tiksliai ir konkrečiai nemoku atsakyt.
Atsakymas išsitęsia į ilgus pamąstymus, pasvarstymus, kuriuose yra visko, išskyrus aiškumą... :)
Keistas dalykas tas lietus, kai pasigilini. Kai šviečia saulė - viskas paprasta ir suprantama - šiluma bei giedras dangus atsispindi šypsenomis praeivių veiduose ir visi yra patenkinti.
O štai lietus veikia visus skirtingai.
Vieni burba dėl subjurusio oro ir pikti varvina lašus nuo peršlapusi skėčių. Kiti, tuo tarpu, vaikšto visai be skėčių, o iš dangaus byrančią drėgmę priima kaip dar vieną smagų nuotykį.
Dar kitiems lietus paskatina depresiją, kitiems - kelia nostalgiškus prisiminimus ir skatina kūrybiškumą bei savianalizę.
Pavyzdžiui, aš lietų tai mėgstu, tai nemėgstu.
Tai didžiąja savo dalimi priklauso nuo laiko. Pavyzdžiui, jeigu lyja vakare, kai man niekur nereikia eit - smagu. Tada susirangau prie lango su puodeliu arbatos ir galvoju apie tuos, kurie neturi kur pasislėpt. Tada galutinai susinervinu ir einu blaškyt liūdnų minčių... :))
Jeigu lyja, pavyzdžiui, ryte, kai reikia eit į darbą, tada lietus mane nervina.
O štai jeigu lyja vasarą, tai man smagu. Tada kartais netgi tyčia palieku skėtį namuose, kad pasimėgaučiau dideliais lašais, tiškančiais ant veido.
Šiaip dar mėgstu lietų su žaibu ir griaustiniu. Nors visada tokiu atveju bijau (vaikystėj, nu gerai gerai, ne tik vaikystėj, dar ir kiek vėliau... :)) sliūkindavau pas tėvus į lovą pasigirdus pirmiesiems audros garsams), bet mėgstu stebėt pro langą šėlstančią stichiją. Ir niekada neinu arti lango, nes nežinau iš kur, bet esu girdėjus, jog taip gali trenkt žaibas. :D Ir dar uždarau visas orlaides ir langus (nes gali įlyst kamuolinis žaibas), ir išjungius visus elektros prietaisus (nes žaibas gali įlįst per laidus :) Ha ha :) Tokiom istorijom visada juokinu protingus žmones.... :)))
Tai vat.
O jūs ar mėgstat lietų...?

Sekmadienio muzika (2)