Kada paskutinį kartą verkei?
Nekalbu apie skausmo ašaras (kai iš tiesų kažką suskausta).
Ir ne apie tas ašaras, kai negauni, to, ko nori.
Ir ne apie džiaugsmo ašaras (nors tiesą pasakius neesu verkus iš džiaugsmo - dažniausiai tokiu atveju pasirenku gerokai įprastesnius išraiškos būdus - tokius kaip juokas, šypsena, krykštavimai ir pan.).
Kalbu apie tas ašaras, kai visa baimė, įtampa, pyktis, nerimas susikoncentruoja į vieną didelį burbulą ir jis sprogsta, pasipildamas mažais skaidriais lašais ant skruostų.
Tokios ašaros nėra silpnumo ženklas. Toli gražu. Jos - tikros, nesuvaidintos, iššauktos.
Būtent todėl pats verkimas iš esmės yra itin intymus veiksmas - tarsi atvertum sielą ir leistum visiems čiupint tavo jausmus, išgyvenimus, potyrius ir poreikius, stumdant ir perkėlinėjant juos iš vienos vietos į kitą kaip kad Lego kaladėles. Todėl niekas nežino ir nemato, kada verkiu aš.
O tie, kuriems ašaros - būdas pelnyt daugiau dėmesio, - idiotai.
3 komentarai:
Įrašas privertė susimąstyti, kada paskutinį kartą verkiau. Tiesa pasakius, buvau maloniai nustebinta, kad gerai net nepamenu. Turbūt tai yra gerai. Ir turbūt toliau galiu save laikyti laiminga. :)
Žinok aš lygiai tą patį pagalvojau apie save :) Turbūt tai gerai :)
kažkaip visada maniau, kad verkimas- labai privatus ir intymus dalykas. niekada neverkiu viešumoj, o jei tenka, stengiuos nulįst kur nors, kur niekas nemato.
o taip, ašaromis prielankumą norintys užsitarnauti- sielos prostitutės/-ai...:]
Rašyti komentarą