Šiandien šiek tiek susinervinau, nes jaučiu ore tvyrantį rudenį.
Ne dėl atvėsusio oro, ne dėl kalendoriaus, o iš esmės.
Žinau žinau, rudo - nepaprastai gražus metų laikas, kuris kiekvienais metais atskuba su margaspalvių lapų kupetom, šalia kurių išeina padaryt nerealias nuotraukas, su rasotais voratinkliais ir su mokinukais, skubančiais į pamokas su dvigubai didesnėm už save kurprinėm. Ir galų gale su visuotiniu bruzdesiu, vasarai užsidariusių kavinių ir barų anšlaginiais atidarymais, galų gale - su mano ir sesės gimtadieniais... Bet ruduo man yra tapęs kažkokiu atskaitos, kaip greit bėga laikas, tašku. Nes kiekvienas ruduo mane užklumpa vis labiau suaugusią.
Ir jeigu pavasarį viskas pabunda ir ruošiasi vasaros šėlsmui, rudenį, kartu su rūku virš Nemuno tarsi koksai voratinklis visus apkeroja žiemos laukimas. Prasideda tokios bėdelės kaip batuose sušlapę kojos, varvanti nosis, vis tamsesni rytai bei ankstesni vakarai ir slogesnė nuotaika.
Ir nors kiekvieną rudenį aš anksčiau ar vėliau vis viena įsimyliu, tačiau vien jau pats faktas, jog jis artėja - kuriam laikui įneša šiokį tokį vidinį sumišimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą