Transforming

Jau kelintą vakarą iš eilės leidžiu namie. Vakaro programa kasdien praktiškai ta pati: vakarienė, tvarkymasis, rūbų skalbimas, lyginimas ir pan. Maximoj mėgstamiausias mano skyrius tapo valikliai ir skalbimo priemonės (šitą tai perėmiau iš mamos... :). Prieš miegą ir ryte geriu obuolių sultis ir actimel'į. Netgi nebeturiu jokių sekretų (čia tokios slėptuvės, kuriose nuo tėvų slepiu visokius daiktus, kurie šiaip jau neturi vietos. Bet mama kažkokiu būdu sugeba juos surast ir išrašyt velnių) :))).  Mano brangųjį tokie laikini pokyčiai labai džiugina, kadangi jis krykštauja kaip vaikas, kai grįžta į švarius namus, kvepiančius ... šeima. :) Krykštauju ir aš. Ir galvoju, čia įdomu ant visam ar tik laikinai....? :))))
Wuahahahaaa, jaučiu laikinai :)))) Tuoj vėl manęs negąsdins liūdni indai kriauklėj ir kailiai po lova. :))
Bet taip pagalvoju, kad, reikalui esant, galėčiau visai transformuotis į idealią namų šeimininkę ir mamą - sėdi sau namie, tvarkaisi, prižiūri vaikučius... :) Kasdien tokia graži, nepavargus ir ... miela. Wuhahaaaaa, irgi juokinga, nes jaučiu būsiu mama žiežula. :))) Nors mano nuosava mamytė (ir dar keli žmonės) sakė, kad aš būsiu gera mama. Va taip vat... :P    

Šią naktį...

Šią naktį mintimis pabėgau nuo savęs,
Pabėgau nuo daiktų, šaltų ir įkyrių.
Žinojau, kad kažką turėsiu parsivest,
Jaučiau, kad reikia rast kažką, ko neturiu.

Nes jau per žema tai, kas buvo aukšta.
Nes jau per menka tai, kuo pats lig šiol buvai.
Nes jau kiekvieną rytą, kiekvieną rytą auštant
Tie patys horizontai ir laivai.

Ir taip kankinamai ilgiesi tolumų,
Ir taip kankinamai ilgiesi aukštumų,
Ir taip kankinamai be tolumų ramu,
Ir taip kankinamai ramu be aukštumų.

(J. Marcinkevičius)

Simply the best

Na ką, saldūs įsimylėjėliai ir rožinės pūkuotos kiškelės - praėjo dar viena meilėsssss dienaaaa :)))) Wuhahahahaa :)) Ir vėl visiems metams pasikrovėm meilės - visus darbus nudirbsim energingai it kokie energizer'io triušiukai :).
Ir viskas tik dėl jos - tos tikros tyros meilės... :)
Šiemet Valentino diena pas mus praėjo kažkaip labai sklandžiai ir idiliškai.Ir, sakyčiau, iš dviejų dalių - pirmoji - pašėlęs savaitgalis Rygoj, o antra - vakar, jau namuose. :)
Viskas prasidėjo nuo vakarienės (taip taip, pasigirsiu, gaminau pati - makaronus su jūros gėrybėm - ne šiaip sau, gi tie maži susitraukę vandens gyvūnėliai, pasirodo, ne kas kita, o puikiausi afrodziakai :))) Ššššš... :), desertui - išskirtinai gardūs maskarponės ledai su aistringai raudonų uogų padažu (valgomi būtinai iš vieno indo mažais mediniais šaukšteliais) aplink sklandant stebuklingiems piano garsams, jaukiai blyksint žvakučių liepsnelėm ir, paslaptinga besižvalgančios pro langą žvaigždės... :) Nu kap iš kokio meilės filmo ania ania??? :)))
O tada žiūrėjom filmą ir gėrėm vyną. Prisipažinsiu - jau seniai norėjau kokią nors sukrečiančią dramą, po kurios galėčiau žliumbt į valias. Pažiūrėjom - "The Notebook". Geras, man patiko. Ir nors pabaiga - čiut čiut sintetinė, vis viena žliumbiau ašaras besivalydama į brangiojo petį. Dažniausiai po tokių filmų žliumbiu ne todėl, kad nesuprasčiau, kad čia filmas, o todėl, kad prisigalvoju visokių liūdnų minčių ir išvedžiojimų. Va taip vat... :))
Ir kai nustojau verkt dėl filmo, iš niekur nieko pratrūko kraujas iš nosies - tada vėl turėjau pradėt verkt, nes per tą nosį grasino išbėgt visas mano kraujas.... :))))
Normaliai, ania? Aš jums jau sakiau, kad su manim - neliūdna. :))
O rytoj - vėl šventė. Nujaučiu, jog leisiu sau prabangą nekelt kojos iš namų, į kuriuos, pagaliau dar kvepiančius dažais grįžom po ilgų klajonių... :)
Pailsėkit, draugai, nes šią savaitę turim tokią, sakyčiau, be ryšioooo.... :) Bet užtat daug švenčių :).

Apie simuliakrus

Sudėtingas pavadinimas, tiesa...? Jau miręs prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as simuliakru vadino tokią daikto, reiškinio ar fenomeno būklę, kai tas daiktas veidrodžio principu nebeatspindi šalia vykstančio gyvenimo, o imasi vaizduoti ir rodyti tą, ko iš tiesų nėra.
Prisimenu kai mano numylėtinis dėstytojas (kuris vėliau buvo ir mano bakalauro vadovas, dėl ko jį iki šiol myliu) liepė perskaityt šito filosofo knygą, pykau kaip didelė - niekada nemėgau panašių veikalų. Bet visi reiškiniai ir teoriniai dalykai tampa aktualūs tik tada, kai juos praktiškai suvoki. Sudėtinga?
Pabandysiu paprasčiau.
Ar Jūs nepastebėjot, jog kasdien aplink mus pilna netikroviškų t.y. dirbtinų veiksmų, reiškinių, žmonių, daiktų ir pan.? Pažiūrėkit patys į save - diena iš dienos mes stengiamės būt geresni, šaunesni, mielesni ir draugiškesni nei esam iš tiesų. Mes giriam kitus, juokiamės iš nejuokingų pokštų, šypsomės nemėgstamiem žmonėm (ypač jeigu kažko iš jų reik), tylim, kai ant mūsų šaukia, sutinkam su priešinga nuomone (dažniausiai dėl šventos ramybės), darbe mes stengiamės atrodyt rimtesni, protingesni, veiklesni, universitete - geriau išmanantys dėstomą dalyką nei kiti, pas draugus - šaunesni darbuotojai ir studentai nei esam iš tiesų. Mes kuriam, vaidinam, prisigalvojam naujų vaidmenų ... Ir taip elgiamės visi. Be išimties. Paprasčiausiai skiriasi vaidybos laipsnis. Štai, prašau, Jums ir simuliakras.
Kai pagalvoju, tai iš esmės nuotraukos irgi yra simuliakrai - dabar atsistojam prie šito mielo vaizdelio, nusišypsom, viens du trys - nuotrauką į FB jau turim! Visi, kurie užeis į mūsų profilį ją pamatys... :) Nuotraukoj mes gražūs, linksmi ir laimingi (jeigu nepaisysim to fakto, kad tada labai stipriai trynė batai, buvo tik ką apsipykę ir žiauriai norėjom valgyt). Aišku, čia - kraštutinumas, bet juk visada visi fotografuojamės tokiu rakursu, kuriuo mes atrodom gražiausi... :)
Kartais atrodymas geresniu - savotiška saviapgaulė. Bet tas galioja tik silpniems žmonėms, kuriems, norint užtikrint nuolatinį judėjimą gyvenime, reikia nuolatos spardyt užpakalį. Stiprūs žmonės nekuria iliuzijų ir dirbtinių vaizdinių - jie jau patys savaime yra tokie ir visi simuliakrai jų gyvenime reikalingi tik dėl įdomumo. Arba naudos.
Kartais pagalvoju, jog išsilavinę žmonės gyvena gerokai sudėtingesnį gyvenimą nei, pavyzdžiui, dvi klases baigę provincialai. Pastariesiems viskas paprasta ir lengva - vienintelė gyvenimo dilema - ar rytoj pranašaujamas lietus neišplaus tik ką pasodintų bulvių ir ar iki pietų spės į kaimo parduotuvėlę atvežt ko nors stipresnio. Kai, tuo tarpu, išsilavinę bakalaurai ir magistrai dėlioja diskontuotų verčių lenteles, kelia hermeneutinio principo klausimą ir nagrinėja akcijų kurso kitimą bei pelningumą. Sorry, ir vėl kraštutinumai.... :) Bet nesakykit - tiesa.    
Nežinau, kas geriau. Apsistatyt aplink save virtines simuliakrų, iš kurių kiekvienas paruoštas tam tikrai progai, ar, spjovus į visas normas ir reikalavimus būt tuo, kuo esi. Juk derintis irgi kartais reikia... :)
Labanakt. 

It's about you

Užsimerk.
Kvėpuok ramiai.
Atsipalaiduok.
Galvok apie tai, kas gera, jauku ir malonu.
Prisimink tai, kas tave nuramina, paguodžia ir užveda naujiems žygiams.
Žinai apie ką tokiais atvejais pirmiausia pagalvoju aš? Apie tave. Užsimerkiu ir, rodos, matau tavo akis, jaučiu tavo kūno kvapą ir praktiškai jaučiu alsavimą.
Mintys apie tave jaudina, nuramina ir padrąsina.
Žinai, aš tokia savotiška egnocentrikė - įkeliu save ir tave į mažą savo vaizduotės pasaulėlį ir nutraukiu bet kokius saitus su realybe. Netgi kartais įsivaizduoju, jog nebėra kito pasaulio - tik tas, kuriame mes dviese. ir nieko daugiau. Nei teisių, nei pareigų, nei spalvotų sapnų ar kvailų vertybių sistemų.
Fuck it, ar ne? Kvailos, realybės neatitinkančios fantazijos ir nieko daugiau. Juk aš kasdien tave turiu. Kasdien. Bet visa šita savipaguodos sistema skirta toms akimirkoms, kai tavęs nėra šalia.  
Esi vaikystėj žaidęs puzzle...? Geras jausmas, kai krūva mažų kvailų dalelių suslieja į kokį nors saldų peizažą, ar ne? Gal nori tokiu pačiu principu sudėliot ir mane? Surankiot išsibarsčiusias daleles, gražiai surikiuot, įvest tvarką, sudėliot prioritetus ir, užuot pamokslavus bei mokius, pasakyt, kas vis dėl to aš čiotka. Realiai tai aš tą žinau - tik kartais pamirštu... :)
Aš - patriarchalinės sistemos vaikas, todėl kartais mėgstu pasijaust silpna.
Ateik, papūsk man pirštelį - susimušiau.
Pabučiuok čia.
Ir dar čia.
Ačiū.