Kvėpuok ramiai.
Atsipalaiduok.
Galvok apie tai, kas gera, jauku ir malonu.
Prisimink tai, kas tave nuramina, paguodžia ir užveda naujiems žygiams.
Žinai apie ką tokiais atvejais pirmiausia pagalvoju aš? Apie tave. Užsimerkiu ir, rodos, matau tavo akis, jaučiu tavo kūno kvapą ir praktiškai jaučiu alsavimą.
Mintys apie tave jaudina, nuramina ir padrąsina.
Žinai, aš tokia savotiška egnocentrikė - įkeliu save ir tave į mažą savo vaizduotės pasaulėlį ir nutraukiu bet kokius saitus su realybe. Netgi kartais įsivaizduoju, jog nebėra kito pasaulio - tik tas, kuriame mes dviese. ir nieko daugiau. Nei teisių, nei pareigų, nei spalvotų sapnų ar kvailų vertybių sistemų.
Fuck it, ar ne? Kvailos, realybės neatitinkančios fantazijos ir nieko daugiau. Juk aš kasdien tave turiu. Kasdien. Bet visa šita savipaguodos sistema skirta toms akimirkoms, kai tavęs nėra šalia.
Esi vaikystėj žaidęs puzzle...? Geras jausmas, kai krūva mažų kvailų dalelių suslieja į kokį nors saldų peizažą, ar ne? Gal nori tokiu pačiu principu sudėliot ir mane? Surankiot išsibarsčiusias daleles, gražiai surikiuot, įvest tvarką, sudėliot prioritetus ir, užuot pamokslavus bei mokius, pasakyt, kas vis dėl to aš čiotka. Realiai tai aš tą žinau - tik kartais pamirštu... :)
Aš - patriarchalinės sistemos vaikas, todėl kartais mėgstu pasijaust silpna.
Ateik, papūsk man pirštelį - susimušiau.
Pabučiuok čia.
Ir dar čia.
Ačiū.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą