Apie apgamėlius ir kitką

Man kartais atrodo, kad papus moterims Dievulis davė ne šiaip sau, kad turėtų kaip atskirt lytis. Oj ne.
Tie du pūpsantys daiktai (arba, atvirkščiai, ne pūpsantys, o ... nu tiesiog būnantys, tsakant priklauso nuo apimčių wuahahhahaa :)))) spėju buvo duoti tam, kad moteris turėtų bent vieną pranašumą prieš vyrus. Ir ne tik pranašumą - gal greičiau, kaip čia tiksliau išsireiškus,  viliojimo kabliuką? Hmz. Ne visai taip. Traukos objektą? Hmmmmzzzz.... Nu ir netikslu. Nu vienu žodžiu esmę pagavot :). Nes kai pagalvoji, laurus visose srityse skinasi vyrai - jie protingesni, imlesni, greičiau mąstantys, geriau vairuojantys ir pan. Moterys, tuo tarpu, ne tokios protingos, joms skirta gimdyt vaikus ir nervintis dėl PMS'ų, celiulitų, riebalų ir kitų nesąmonių. Pffff..... :))) Kraštutinumai, ne kitaip, bet gi pripažinkit - tiesos yra. Bet gi, net ir ne pati protingiausia diva, papudrinus nosytę, papūtus lūpeles (nu tas, kur ant veido, jomajo :)))))))))), susidėliojus savo privalumus į gundančią iškirptę dažniausiai pasiekia gerokai daugiau, nei pimpaluotieji. Klapt klapt akytėm, taukšt taukšt bateliu - ir pasaulis mums po kojom, mergaitės!!! :)))) Ha ha, juokauju, aš, juokauju... :) Bet nesakykit, taip jauč ir sutvertas pasaulis, kad vyrai kovoja jėga ir protu, o moterys - grožiu. Pagalvokit vien apie Marilyn - šiandien mergikę yra gyva legenda, o savu laiku į šlovę kelią skynėsi vien išvaizda ir... na ir dar kai kuo. Stiprus ginklas tas moteriškumas. Man truputį keista, kai siekiama jį paslėpt - kova už lygias teises, siekis nenusileisti vyrams jokiose srityse ir pan. Bet gi, mergaitės, juk mes - silpnooooji lytis, tai kodėl to nepanaudot...? Pavyzdžiui, aš visada moku mažesnes baudas nei kad mano darling (nors padarau rimtesnius pažeidimus nei jis). Visos draugės - lygiai taip pat. Klausiau vyro kodėl, paaiškino paprastai - nes tu pana. Va taip vat. Arba visai neseniai mokėmės žaist tokį naują labai čiotką žaidimą įmantriu pavadinimu petankė. Kol mums aiškino taisykles (kurios šiaip nėra sudėtingos), mano brangusis įdėmiai klasė, o aš... nu aš tai kažkaip užsigalvojau.... :)))) Ten kažkur į drugelius užsižiūrėjau, ir dar į Guodos čiotko šuns satelitą, dar tada kažką pagalvojau, vienu žodžiu - buvau nivkurse. Aišku, kai pradėjom žaist, meilė viską skaičiavo pats, nes aš nelabai ką ten žinojau, bet gi.... niekas ant manęs nepyko. :)))) O jeigu būčiau bičas, sakytų, kad aš - paprasčiausias lopas. Nooorrrsss, pana gi irgi gali būt, pavyzdžiui, vėpla. Bet vėpla skamba kažkaip gražiau (man iškart iškyla toks pievos įvaizdis ir ten sau sklaidosi, plaukia tokia apsimiegojus vištelė nai nai nai :))))) nei kad, pavyzdžiui, lopas. Bet dar yra tirada ir visokių kitokių žodžių. Bet fui, neteršim mano blogo (persiprašau, tinklaraščio) tokia bjaurastim.

Žodžiu, esmė yra tokia, kad vyrai yra vyrai.
Moterys yra moterys.
Ir nevalia to pamiršt... :)
Šia naujai atrasta tiesa ir baigsiu šitą įrašą.
Wuahahhaaaaaa...... :)))))))))))))))))))

Egoistic

Nemoku mylėt tik truputį (na išskyrus tuos atvejus, kai jis man neleidžia pirkt dar vienos suknelės, nes esą jau daug turiu - pfff, aš irgi sakau, kas čia per argumentas?:)))).
Ir nekęst nemoku tik vos vos.
Pykstu irgi iš visos širdies.
Nuobodžiauju, liūdžiu, džiaugiuosi, tirpstu - viską viską išjaučiu, išgyvenu ir parodau. 
Taip, aš - kraštutinumų mėgėja.
Bet vis dar niekaip negaliu priprast prie to, kai man sakoma, jog manim žavimasi. Kaip kokia maža mergaitė šypteliu, paraustu ir nežinau ką sakyt. Apie visokias banalybes (pvz.: ačiū, na ką tu ar pan.) tokiu atveju net negalvoju, ir, kol smegeninė bando sugeneruot teisingą visom prasmėm atsakymą, gromuluoju tai, ką išgirdau.
Anądien irgi sutrikau - be žavėjimosi sekė žodžiai, kad aš - "neeilinė ir žiauriai įdomi asmenybė, kurią nepaprastai įdomu stebėt, nes aš viską darau kažkaip ypatingai". Tokiais atvejais, išgirdus kažką gražaus, aš pirmiausia pasišildau šlovės spinduliuose (na čia tuo pačiu, kai galvoju ką pasakyt :)))), o tada visus komplimentus užsikišu kažkur į kertelę, kad prireikus visada galėčiau ištraukt. Dažniausiai jų prisireikia, kai būna liūdna liūdna, o dėl ko - nežinai. Arba kai atrodo, kad negalėsi, nes kažko neturi/nemoki.   
Man lygiai taip pat keista būt pavyzdžiu kažkam. Atrodo, kad jau turėjau priprast - visą gyvenimą šalia būna kažkas, kas seka manim. Visiškai nesigiriu - taip vis atsitikdavo savaime. Bet vis dar negaliu ramiai reaguot į tai, jog kažkam elgesys, charakterio bruožai, gebėjimai, gyvenimo būdas ar dar kažkas gali būt siekiamybė ar išmoktinas dalykas. Nerealu.
Džiugu, jog moki kažką daryt, kas žavi kitus.
Net neabejoju, jog ir tu turi kažką, kas mane žavi. Ką pasakyčiau pirmiausia, išgirdus tavo vardą.
Nemanot, jog paėmus iš kiekvieno iš mūsų pačia geriausią jo gebėjimą/būdo bruožą ar pan. ir sulipdžius į vieną kūrinį, gautųsi tobulas žemės gyventojas...? :)
Bet geriau jau ne - daug smagiau būt kažkuo unikaliu, nes visoj toj idealių savybių maišalynėj taptum tik tobulybės dalimi.
O dabar gali būt ja visa. Kad ir sau.

Crazy

Šiandien pagalvojau, kad aš nemoku gyvent ramiai.
Standartiškai.
Nuobodžiai.
Man nuolatos reikalingas veiksmas / įvykiai / jausmai, kurie skatintų nuolatinį progresą, priverstų judėt ir neleistų gyvenimui tekėt įprasta vaga.
Kažkaip net stengtis nereikia - viskas išeina lyg savaime.... :)
Vakar skaičiau žiauriai įdomią mintį - kažkas panašaus į tai, jog "gyvenu gyvenimą taip, tarsi apie mane kažkas rašytų romaną, o aš nuolatos stengiuosi, kad jis netaptų nuobodžia skaitytojui istorija". Aš kažkaip galvoju, jog toks gyvenimo būdas - nepaprastai unikalus. Ir žavus. Nes taip gyvenantys žmonės dažniausiai ir patys būna žavūs.
Net labai. Ha ha .... :))))))
Iššūkiai, naujos patirtys, išsikelti uždaviniai, net didelės ir mažos klaidos yra gyvenimo variklis, ir, kol jis sukasi - vadinasi gyveni.
Tobulėji.
Sieki.
Eini.
O gal net bėgi.

Aaaaaa, nestabdykit pasaulio, nes aš visai nenoriu iš jo išlipt....!!! :))))

Duok ranką ir einam kartu, nes vėliau bus per vėlu gailėtis, kad nepadarei kažko, ką galėjai. 
Aš tikiu, kad ir tau pavyks.

You + me = us

Prieš porą dienų manęs paklausė, ar aš numirčiau, jeigu mane paliktų sužadėtinis. Neblogas klausimas, ką?
Ką būtumėt atsakę mano vietoj? Kad "jo jo, geriau nekalbam - tą pat minutę sustotų širdis/sulėtėtų kvėpavimas ir galų gale numirčiau kentėdama didžiulius agonijos skausmus"? Ar kad "aij tai kad man pofig, nesuku galvos". Ha ha... :))
O aš atsakiau, kad nenumirčiau. Būtų nepaprastai sunku, bet gyvenčiau ir toliau.
Baisu? Žiauru? Bet teisinga. 
Niekada nesupratau tų vargšelių, kurie pasirinkdavo mirtį, užuot bandę pradėt gyvent savarankiškai. Turiu įtarimą jog visi jie - dvasiškai sužlugdyti, nuo psichologinių sunkumų kenčiantys padarėliai, kurie besąlygiškai prisiriša prie kito žmogaus ir tam pasitraukus iš jų gyvenimo, savąjį paprasčiausiai pabaigia.
Kad ir kokia didžiulė meilė būtų, kad ir kokia stipri trauka ir aistra, mano manymu, sėkmingiausi santykiai yra tie, kuriuose abi obuolio pusės išlaiko bent dalelę savarankiškumo. Neįsivaizduoju savęs vien tik kažkieno pora / antrąją puse. Juk mes visi - visų pirma indvidualai ir asmenybės, turintys savo poreikius / pomėgius / bruožus ir pan., ir normalu, kad juos kažkiek pakoreguoji, kai šalia atsiranda žmogus, kurį įsimyli. Bet jeigu tas žmogus uzurpuoja tavo gyvenimą, stabdo tave užuot skatinęs, liepia užuot pataręs, daro pats vietoj to, kad pasitartų - ouch, chebra, čia tai jau blogai. Juk santykiai - tai ne valdovo ir pavaldinio bendravimas, kur vienas būtinai - nuolankus, o kitas - vergvaldys (nu čia aišku man dabar pultų akis draskyt seno sukirpimo mužikai, kurie mano, jog bobos vieta - po stalu ir sado mazo mėgėjai, kurie putodami gintų savo swinger party, kur dažniausiai pasidalijama kas kam tarnaus... O jeigu ne - tekšt tekšt botagėliu wuahahhaaaa, sorry, nesusilaikiau :)))). Jokiu būdu nekalbu apie feministinį mąstymą (man daug mielesnis tradicinis šeimos vaizdavimas), tačiau iš dalies manau, jog didžiulį skyrybų skaičių šiuo metu paskatino žmonių modernėjimas ir įsivaizdavimas savęs kaip asmenybės, o ne tik kaip nuo kažko priklausomo asmens. Ir tas skambus pasakymas, kad "tu man reikalingas kaip oras ir vanduo" yra realus ir net labai romantiškas, bet visgi nelabai veiksnus. Nes čia jau kvepia nebe meile ir aistra, o paprasčiausiai priklausomybe. Weu... :)     
Niekada negali žinot, kas bus ateity ir kaip viskas pasisuks, bet visada privalu tikėt savo jėgom, nes jeigu netikėsi pats - ką jau kalbėt apie kitų tikėjimą tavim.
Aišku, bepigu galvot, kai viskas iš esmės yra net ir labai gerai, bet tai nereiškia, jog negalima apsvarstyt įvairių variantų.
Kiek visokių įdomybių aplink mus, kai pagalvoji, ania? Aij, kartais visai įdomu pasigilint. Bet, kaip kad sakė V. Karalius, "Mąstymo upės praranda savo normalią tėkmę, kai tvenkiami dirbtiniai tiesos baseinai ir statomos šviesių minčių elektrinės". Todėl einam visi mylėt (is? :))))) ir nekvaršint sau galvų dėl to, kas būtų jeigu būtų būtų. Kai bus - tada ir galvosim.

Labanakt. ;)

Memories

Žinot, šiandien kažkaip susimąsčiau. Aplink mane yra tiek šaunių žmonių, kad kartais man atrodo, kad kone pats Dievulis bakstelėjo pirštu ir įkėlė Jus visus į mano draugų sąrašą (tą tikrą, ne feisbukin'į :).
Kiekviena nauja pažintis praturtina (na išskyrus tuos atvejus, kai naujas pažįstamas - beveidis žmogus, kuris neatneša nei blogo nei gero. Dažniausiai jau pirmomis minutėmis nebepameni jo vardo, o dar po kelių valandų išvis nebeprisimeni, jog kažką naujo buvai sutikęs).
Laikui bėgant vis dažniau pastebiu, jog atsirenku teisingus žmones. Visus kitus tiesiog išbraukiu iš bendravimo sąrašo, o jeigu to negalima padaryt - paprasčiausiai įjungiu "pofig" režimą. Nežinot, kas tai yra? Pabandykit - tikrai patariu... :)