You + me = us

Prieš porą dienų manęs paklausė, ar aš numirčiau, jeigu mane paliktų sužadėtinis. Neblogas klausimas, ką?
Ką būtumėt atsakę mano vietoj? Kad "jo jo, geriau nekalbam - tą pat minutę sustotų širdis/sulėtėtų kvėpavimas ir galų gale numirčiau kentėdama didžiulius agonijos skausmus"? Ar kad "aij tai kad man pofig, nesuku galvos". Ha ha... :))
O aš atsakiau, kad nenumirčiau. Būtų nepaprastai sunku, bet gyvenčiau ir toliau.
Baisu? Žiauru? Bet teisinga. 
Niekada nesupratau tų vargšelių, kurie pasirinkdavo mirtį, užuot bandę pradėt gyvent savarankiškai. Turiu įtarimą jog visi jie - dvasiškai sužlugdyti, nuo psichologinių sunkumų kenčiantys padarėliai, kurie besąlygiškai prisiriša prie kito žmogaus ir tam pasitraukus iš jų gyvenimo, savąjį paprasčiausiai pabaigia.
Kad ir kokia didžiulė meilė būtų, kad ir kokia stipri trauka ir aistra, mano manymu, sėkmingiausi santykiai yra tie, kuriuose abi obuolio pusės išlaiko bent dalelę savarankiškumo. Neįsivaizduoju savęs vien tik kažkieno pora / antrąją puse. Juk mes visi - visų pirma indvidualai ir asmenybės, turintys savo poreikius / pomėgius / bruožus ir pan., ir normalu, kad juos kažkiek pakoreguoji, kai šalia atsiranda žmogus, kurį įsimyli. Bet jeigu tas žmogus uzurpuoja tavo gyvenimą, stabdo tave užuot skatinęs, liepia užuot pataręs, daro pats vietoj to, kad pasitartų - ouch, chebra, čia tai jau blogai. Juk santykiai - tai ne valdovo ir pavaldinio bendravimas, kur vienas būtinai - nuolankus, o kitas - vergvaldys (nu čia aišku man dabar pultų akis draskyt seno sukirpimo mužikai, kurie mano, jog bobos vieta - po stalu ir sado mazo mėgėjai, kurie putodami gintų savo swinger party, kur dažniausiai pasidalijama kas kam tarnaus... O jeigu ne - tekšt tekšt botagėliu wuahahhaaaa, sorry, nesusilaikiau :)))). Jokiu būdu nekalbu apie feministinį mąstymą (man daug mielesnis tradicinis šeimos vaizdavimas), tačiau iš dalies manau, jog didžiulį skyrybų skaičių šiuo metu paskatino žmonių modernėjimas ir įsivaizdavimas savęs kaip asmenybės, o ne tik kaip nuo kažko priklausomo asmens. Ir tas skambus pasakymas, kad "tu man reikalingas kaip oras ir vanduo" yra realus ir net labai romantiškas, bet visgi nelabai veiksnus. Nes čia jau kvepia nebe meile ir aistra, o paprasčiausiai priklausomybe. Weu... :)     
Niekada negali žinot, kas bus ateity ir kaip viskas pasisuks, bet visada privalu tikėt savo jėgom, nes jeigu netikėsi pats - ką jau kalbėt apie kitų tikėjimą tavim.
Aišku, bepigu galvot, kai viskas iš esmės yra net ir labai gerai, bet tai nereiškia, jog negalima apsvarstyt įvairių variantų.
Kiek visokių įdomybių aplink mus, kai pagalvoji, ania? Aij, kartais visai įdomu pasigilint. Bet, kaip kad sakė V. Karalius, "Mąstymo upės praranda savo normalią tėkmę, kai tvenkiami dirbtiniai tiesos baseinai ir statomos šviesių minčių elektrinės". Todėl einam visi mylėt (is? :))))) ir nekvaršint sau galvų dėl to, kas būtų jeigu būtų būtų. Kai bus - tada ir galvosim.

Labanakt. ;)