Kiekvieno žmogaus gyvenime būną tarpsnių, kai
kažkas pasikeičia. Dažniausiai tokiu atveju griūna iliuzijų ir pirminių nusistatymų piramidės, kai supranti, kad tai, ką iš tiesų galvojai esant ne tuo, kas yra iš tiesų, pasirodo yra truputį kitkas. Dažniausiai tokie tarpsniai susiję su naujais atradimais gyvenime - tarkim, kai supranti, kad vaikus moterys visgi pagimdo pačios, o gimimas - tai ne toks paprastas dalykas, kai kiekvieną kartą prapjauna pilvą ir išima vaikelį, o siūlė labai greit sugyja. Ir kad serialuose rodomi vaizdeliai - anaiptol neatitinka realybės. Arba kad Dantukų fėja - tik išgalvotas dalykas, o iškritusius dantis iš po pagalvės išima tėvai, o ne ji. ir kai supranti, jog senelis, kuris vieną dieną užmigo, nes jam atsibodo
mūsų kaprizai, nepabus, kad ir kokie geri mes bebūtumėm. Dažniausiai
tokios krizės būna vaikystėj, kadangi suaugusieji stengiasi iš visų jėgų apsaugot vaikus nuo karčios realybės - tam yra kuriamos gražios istorijos, kurios padeda kuo ilgiau išsaugoti vaikystę. Nes juk vaikystė - tai įvairiaspalviai saldainiai, rožinės svajonės ir snaigės, taip greit sutirpstančios ant liežuvio, o ne purvini, niūrūs ir negražūs suaugusių žmonių gyvėnimo elementai, su kuriais vaikai dar turėsiu daugybę progų susipažint.
Kuo vėliau - tuo geriau.
Tačiau skrupulingai susidėliota vertybių/iliuziijų ir nuomonių prizmė kartais gerokais susvyruoja (ar netgi sugriūna) ir ne tik vaikų, bet ir vyresnių žmonių gyvenime. Paskutiniu metu vis pagaudavau save pamąstant apie tai, kad iki šiol galvojau, jog viskas yra
gerokai kitaip. Apie ką aš? Ogi vėl - apie meilę ir žmonių santykius.
Kol esi apsuptas mielų, paprastų žmonių, kurie galvoja
panašiai kaip tu, nekyla klausimų, kaip viskas yra iš tiesų. Tačiau vėliau, kai pažįstamų/draugų ratas išsiplečia, o visų jų gyvenimo vingiai ir gyvenimiški pavyzdžiai pasirodo esantys ne tokie jau idiliški, nejučia suvoki, jog viskas - ne taip jau gražu, kaip kad manei. Kad graži, tikra meilė egzistuoja tik serialuose, kad vaikų auginimas - ne vien malonus dalykas, kad abipusė trauka pagrįsta anaiptol ne siekiu paprasčiausiai
platoniškai pabendraut, kad ištikimybė buvo sugalvota kvailių ir kad visi tave myli tik tada, kai tau sekasi. Šitie ir dar daug daug "
realybinių" dalykų susideda į vieną didelį rinkinį, kuris savo svoriu negailestingai prispaudžia, o gal net ir sunaikina ne tik rožines svajones, bet ir šviesias spalvas apskritai. Tada prasideda pykčiai, nusivylimai, netesėti pažadai ir griūnantys planai.
Spėkit, kaip man pavyko atlaikyt tokią gręsiančią iliuzijų griūtį? Paprasčiausiai pasižiūrėjau gerokai plačiau ir, tarp visų gyvenimų istorijų radau tas, kurios visiškai atitinka mano susikurtus idealistinius ir rožiniais pūkučiais apkaišytus vaizdinius.
Wuolia - čia atsirodo ir tobulos, gražios, o svarbiausia - ilgalaikės meilės pavyzdžių, tikros, ištikimybe, pagarba ir atsakomybe pagrįstos draugystės elementų, natūralių, nuoširdžių šypsenų ir juoko, pačių gražiausių norų ir svajonių išsipildymo. Įdomiausia yra tai, jog visi tie pavyzdžiai visą laiką buvo šalia - tarp pačių artimiausių man žmonių, ir, plėsdama savo akiratį laikinai buvau apie tuos gražius pavyzdžius pamiršus.
Kitą kartą, kai tvirtinsi, jog tikra "
meilė neegzistuoja", "
visi vyrai - kiaulės" arba "
visos karjeristės karjerą padarė per lovą" pagalvok - gal paprasčiausiai pasirinkai neteisingus pavyzdžius? Juk vienetai - tai ne visuma, o tik išimtis.
Ir rožinis balionėlis vėl pakyla į dangų... :)
