Nekalbadienis

Turiu klausimą (na taip gi - koks mano blog'as būtų be virtinės nuolatos keliamų klausimų, ar ne...? :)).
Kodėl vaikai taip skuba užaugt? Kodėl suaugusių pasaulis taip vilioja...? Ar dėl to, kad čia - linksmybės, savarankiškumas, laisvė, šėlsmas, draudžiami dalykai, jokių apribojimų ir pan.? Bet kodėl tiems vaikams niekas nepasako, kad, po velnių, tas suaugusių pasaulis yra toks sudėtingas...?
Prisimenu pirmą savo dieną Kaune - žliumbiau kruvinom ašarom. Ir ne dėl to, kad "o dieve, o dieve, teks gyvent atskirai nuo tėvų ir jų globos", nors visi galvojo, kad dėl to. Ne, sunkiausia buvo tai, kad akimirką pasijaučiau kaip auksinė žuvelė, per jėgą išmesta iš akvariumo - tarsi kažkas ėmė ir įstūmė dar dorai gyvenimo nepažįstančią 18-metę į tą kunkuliuojantį katilą, besivadinantį "Suaugusio žmogaus gyvenimas". Buvo labai baisu, nes supratau, jog nuo šiol už viską esu atsakinga aš pati - už savo veiksmus, sprendimus, elgesį ir tik nuo manęs priklauso, ką ir kaip aš noriu dėliot besiruošdama rytojui. Baugina viskas - nežinau/nemoku/negaliu, o iš pašalių skamba padrąsinantys lozungai, kurie labiau trikdo ir verčia jaustis silpna, nei kad įkvepia ir stumteli į priekį.
Bet matyt viskas taip ir sudėliota, kad tas virsmas iš vaiko į suaugusį žmogų užtrunka gana neilgai - "suaugėlių pasaulis" gana lengvai įtraukia į savo gretas naują narį. Ką ten įtraukia - tiesiog įsiurbia, įmurkdo į pašėlusią tėkmę, kurioj susilieja beprotiškas tempas, greitis, linksmybės, muzika, tonos naujų patyrimų ir žinių, nauji atradimai ir dar begalės dalykų, kurie iki tol viliojo. Pamažu suvoki, jog tau nebeegzistuoja tokie draudimai kaip "N-14", kad alkoholio skyriuj tavęs nebeprašo paso, kad išgirdus žodžius oralinis seksas ar kunilingas neberausta skruostai ir kad, pagaliau, tu pats gali spręst apie tai, ką veiki ir apie tai, ką veiksi rytoj. Oh yeah, It's my life that rules! Bet tada, vieną rytą tu pabundi ir supranti, kad bliamba, vaikystėj visgi buvo lengviau. Supranti tokį dalyką, kad jeigu pramiegosi autobusą ir nespėsi į stotelę laiku, vairuotojui bus nusišvilpt, nors ir kakta plosies į IKARUS'o galą, jeigu universitete ar darbe padarysi klaidą, dėstytojui / bosui visiškai nerūpės, kad tau vakar paprasčiausiai tingėjosi, o policininkui nebus įdomu, dėl kokių priežasčių palikai automobilį neleistinoj vietoj - jį sėkmingai galėsi pasiimt iš aikštelės, kurioj saugo tokių pat nevykėlių kaip tu transporto priemones. Ir visiems tu būsi dzin - yep, wake up, darling - sveikas atvykęs į suaugusių pasaulį, kuriame kiekvienas atsako už save. Taip mes ir gyvenam - nuolatos spręsdami skirtingo svarbumo ir reikšmės uždavinius, nuolatos skatindami progresą, kad neduok die, neužkluptų stagnacija. Nes suaugėlių kasdienybė - daugybė liepiamosios ir tariamosios nuosakos veiksmažodžių, kurie sudėlioja lavina sudėtingų, painių, klausimų ir uždavinių, iš kurių daugumos sprendimai bei atsakymai nulemia rytojų. Fuck it, tą nuolatinį smegenų kvaršinimą - kas? kada? kaip? kur? Ir nors retkarčiais ir pasileidi tom rudenėjančio miesto gatvėm spardydama kojom margaspalvius lapus ir bandydama įsileist į kasdienybę vaikiško valiūkiškumo ir naivaus požiūrio į gyvenimą, visgi ta saviapgaulė vieną dieną baigiasi ir nejučiom vėl pradedi kelt tuos nesibaigiančius klausimus.
Aš kartais pavargstu būt suaugusiu žmogum. Pavargstu spręst sudėtingus uždavinius su aibe kintamųjų, nuolat keliant klausimą ar tai, ką darai, yra gerai ir ar tai bus gerai rytoj. Adomui su Ieva buvo bepigu, kai visą pasaulį sudarė tik jiedu - gyvenk ir žvenk. Bet jeigu jau jie iš to gero gyvenimo sugriešijo ir pasirinko klaidų kelią, dėl kurio Dievulis baisiausiai užsirūstino, tuo pradėdamas mūsų visų nuodėmingųjų erą, tai ko norėt iš šiandieninių žmonių, kurie vis dar turi tų, dviejų pasileidėlių, nemokančių susidėliot gyvenimo prioritetų, genų? :)) Kiekvienas iš mūsų pats pasirenka savo gyvenimo būdą ir visi tie skirtingi segmentai susipina į sudėtingą ir painią suaugėlių kasdienybę, kuri, be visų savo trūkumų, yra neabejotinas rytojaus variklis. O pačiom sunkiausiom dienom, kai atsibosta būt rimtu ir suaugusiu tos kasdienybės segmentu, galima laikinai paimt atostogas ir padaryt ką nors tokio nepadoraus / neleistino / vaikiško ar netgi pašėlusio, kad į visus savo tvarkingai sudėliotus vertybių / uždavinių / galimybių ir tikslų stalčiukus įsileistum bent truputį valiūkiško šėlsmo. Ir visai nesvarbu, kas tai bus - braškinis saldainis ant pagaliuko, patrakus karuselė ar protu nepaaiškinamas elgesys - jeigu tai padeda bent akimirkai pamiršt suaugėlių gyvenimą, - vadinasi viskas yra tvarkoj. nes, jeigu nepastebėjot, vaikai ne klausia, jie daro - ir tik vėliau pagalvoja, ar jiems patiko ar ne. Jeigu taip - vadinasi, viskas gerai. Jeigu ne - vadinasi ieškosim kažko įdomiau. 

Nes galimybių - milijonai.

 

   

Apie tuos vienintelius

Šiandien su drauge kalbėjom apie vestuves - visus tuos techninius dalykus - sukneles, šukuosenas, vakarėlio dydį, svečius ir pan., vienu žodžiu mums abiems ir kiekvienai normalaus mąstymo ir orientacijos (wuahahhaaa, kai užstūūūūmiauuu... :))) merginai su kraičiu aktualius dalykus. Atrodo, jog viskas - gana paprasta ir veikia pagal labai paprastą schemą susirandi - sumoki pinigus - gauni rezultatą. Ir iš visų tokių rezultatų susideda viena didelė nuostabi šventė. Šiandien ruošt šventę - gana paprasta, kadangi pasiūla viršija paklausą. Vienintelė bėdelė - finansai. Jeigu sėdi ant pinigų maišiuko, labai lengvai susiveiksi, kad tą didžiąją dieną tau po kojom kristų paauksuoti žiedlapiai, ant piršto puikuotųsi vienetinio modelio žiedas su deimantais, o svečiai aplinką stebėtų iš už didžiulių šviežių gėlių, parskraidintų tiesiai iš Maroko, vazonų. Jeigu neturi pinigėlių - irgi ne bėda - gali susikurt jaukią, mažą šventę sau ir artimiausiems draugams, kai suknelė bus persiūta iš mamos seno kostiumėlio, fotografuos gera bičiulė, o į orą kils balionai vos už porą litų. Ką, negerai? Gerai, net labai ir, svarbiausia - tikra. Taigi su technine vestuvių puse viskas paprasta ir aišku - vienintelis dalykas - susidėliot norus ir galimybes į gretimas eilutes ir surast tinkamą išeitį.
Kai aptarėm visus tuos dalykus, bičiulė išsitarė, jog visgi yra ir daugiau dalykų, kurie neduoda ramybės. Ir tai tikrai ne būsimo torto papuošimų spalva ar pamergių skaičius. Klausimas kur kas sudėtingesnis - kaip panaikint nerimą, kuris, net neabejoju, savaime ar nesavaime kyla prieš vestuves dėl to, ar nesuklydai pasirinkdama žmogų, su kuriuo eisi link altoriaus ir, suspaudus ranką, žiūrėdama tiesiai Dievuliui į akis tarsi šventus priesaikos žodžius...? Kaip žinot, kad tas žmogus su tavim bus visą gyvenimą ir kuris bus ne jo tėkmę stabdantis ir iškreipiantis, o harmonizuojantis ir skatinantis veiksnys...?
Mano viena draugė jau seniai tvirtino, kad jaunystė yra unikali tuo, jog gali rinktis - ieškoti ieškoti ir dar kartą ieškoti, kol atrastas variantas bus pats geriausias, nes tik visiški nevykėliai gali aukot save žmogui, kuris to nevertas ir kuris šalia tik dėl patogumo. Bet ar tu pats esi toks tobulas, kad galėtum kelt aukštus reikalavimus žmogui, būsiančiam šalia, a...?
Todėl bičiulei, išsakiusiai savo nerimą, nežinojau ką sakyt. Ar tai, kad tau čiut čiut neramu reiškia, kad tu abejoji tuo, ką turi? Hmz... Ar tai - visiškai normalu? Juk kiekvienas, susiradęs antrą pusę tikisi, jog su ja nugyvens ilgą ir laimingą gyvenimą. Juk taip galvojo ir tie, kurie pompastiškai deklaravo savo jausmus, žvelgė vienas kitam į akis aistros kupinais žvilgsniais ir dalijosi dantų šepetėliais, o kiek vėliau vadino vienas kitą šlykščiais žodžiais ir svaidėsi neapykantos kupinomis frazėmis bei šaukimais į teismą. Ar tokiu atveju jų meilė buvo netikra...? Aš manau, kad tokie pavyzdžiai (draugai, giminaičiai, kolegos ir pan. - juk jų apstu) ir kelia nerimą - o ką, jeigu ir man taip bus...? Blogiausia yra tai, kad nė vienas iš mūsų nežino, kad bus ateity ir kada žengt žingsnį, kad išvengtum klaidos. Nesvarbu ar tai - ne laiku išartas žodis ar pasiryžimas aukotis dėl kažko, kad vėliau visiškai prarastum autonomiją.
Hmz.
Sakyčiau šeimyninis gyvenimas turi šiokių tokių paralelių su šuoliu parašiutu. Nemanot? Variantai du - tikintis laimingos ir gražios baigties, pačių stipriausių išgyvenimų, tikint savo ir kito žmogaus jėgom drąsiai žengt pro lėktuvo duris tiesiai dangui į glėbį ir mėgautis pojūčiais, arba - trypčiot vietoj, bijant atsakomybės, laukiant, kol gal kas nors nuspręs ir paprasčiausiai pastums, nes juk gėda prieš kitus jeigu neišdrįsi, o be to juk visi iššoko, kaip čia atsiliksi, bet aij.... Gal bus blogai - juk gali susižalot visaip kaip. Kaip pasielgtum tu?
Aš - nedvejodama šokčiau. Nes šią minutę tikiu savo jėgom, tikiu žmogum, kuris šalia ir tikiu, jog parašiutas bus tvarkingai sudėtas ir stiprus, kad, be neatleistinų stresų leis mėgautis pačiais stipriausiais ir tikriausiais išgyvenimais.
O jeigu vis dvejoji, keli klausimus, šokinėji, lygini su kitais, ieškai ir jeigu kitaip, nei daugumai tai nesibaigia vien nerimu prieš vestuves - vadinasi kažkas ne taip. Ir kai pagaliau rasi tą žmogų, ne tik nebeliks abejonių, bet ir nublanks tokie dalykai kaip suknelės modelis ir kaina, torto šokolado kokybė ar puotos mastai.
Nes tikri jausmai nemėgsta pompastikos ir jų esmė slepiasi tikrai ne šakočio rageliuose ar žiedų deimantuose.
Netikit...? 

Šeimyniniai vaizdeliai (3)

Aš: Žinai, zuikeli, kad McLaren'ai gamina vaikiškus vežimėlius?
Jis: Vežimėlis - mersas? Geeeeras, vadinasi mūsų vaikai važinės su mersu. Kaip tėtis. Nors ne - turi būt lygybė. Jeigu bičas - tada su McLaren'u, o jeigu mergaitė - su Opel'iu. Nu kaip mama. Nežinai, saulyt, o Opel'iai gamina vaikiškus vežimėlius...?
:)))))

Touch me if ... you can't :)

Prisilietimai sucks.... :))) Iš tikro tai - saviapgaulė. Patinnnnkkkaaaa..... :) Ir nors išveda iš pusiausvyros, laikinam error'ui išjungia smegenis ir visus pojūčius sukoncentruoja į liečiamą kūno plotelį, kuriame visos nervų šaknelės susirikiuoja kaip alaviniai kareivėliai, kad patirtų kuo daugiau malonumo. Net mano katinas, ir tas, savo murkiančiu proteliu išmąsto, jog ryte, meiliai trindamasis man į skruostą ir glaustydamasis prie alkūnės gerokai greičiau išsireikalaus ėdesio, o prisidirbęs - negaus į savo pūkuotą pasturgalį.
Kartais pagalvoju, kad kito žmogaus lietimas -  jau iš esmės gana intymus veiksmas. Tam, kad paliestum, turi priartėt pakankamai arti lietimo objekto, įsiveržt į jo privačią erdvę, užuost jo kūno kvapą, panaikint visus draudimus ir apribojimus ir ... liest. Todėl niekada negalėdavau pakęst važiavimo sausakimšu troleibusu - kai šalia stovintis kaimynas tau alsuoja į kaklą, gretima močiutė įspraudžia savo rankinę praktiškai tarp kojų, o priekyje stovinčios paauglės akivaizdžiai aptarinėja batus, garsiai svarstydamos, kad "visai neblogi batai, norėčiau ko nors panašaus, tik kulnas durnas - kas čia per aukštis tik 5 cm". Dar nelabai mėgstu, kai mane liečia ne visai man patinkantys žmonės. Ima už rankų, apkabina, glosto - et, jack. O vat kai šalia - mielas žmogus, tada tai viskas kitaip. Tada kiekvienas prisilietimas žavi ir jaudina. Žinot kas yra drugelių bučinys? Švelnus blakstienų priglaudimas prie skruosto. O žinot, kaip sveikinasi eskimai? Pasitrina nosimis... :) O ką daro vaikinas, kuris eina šalia jam patinkančios panelės ir nori artimesnio kontakto? Teisingai - jis paima ją už rankos.
Nesakykit - prisilietimai intymus dalykas. Juk palietęs žmogų (ypač, jeigu tas žmogus - tavo svajonių/slaptų dūsavimų objektas) panaikini visas Jus skiriančias sienas tam, kad galėtum įsivaizduojamą dalyką padaryt visiškai realų. Ką ten realų - netgi esantį per ištiestos rankos atstumą. Nes svajonė staiga virsta gyvu, apčiuopiamu žmogum - su šiltom rankom, švelnia oda ir tokiom pačiom kaip tavo nervų šaknelėm, kurios tik ir laukia, kol galės į smegenis pasiųst naują seriją impulsų.  O lūpos pačios ištaria tiek daug kartų kurptą sakinį - "oho, tai štai ką reiškia tave liest...". O jeigu leidi tave liest ir tau tas patinka - vadinasi tas žmogus tau artimesnis, nei kiti.
Mano vienas pažįstamas sakė, kad vienas iš svarbiausių dalykų, kuris būtinas panai, esančiai šalia, kad jos oda būtų švelni. Kaip kokio persiko.Visai originali idėja - tikrai gerokai geriau nei reikalavimas būt tamsiaplauke ar turėt C dydžio krūtinę. O ką jam vargšeliui daryt, jeigu jo pirštų galai - ypač jautrūs...? :)
Ir landūs. Ha ha.... :)))
Lyriškas šiandien mano įrašas, ar ne...? Sakau - veikia ruduo. Matyt ir visų šiluminių mazgų sukinėtojai neskuba atsukt didžiulių kranų, už kurių slepiasi šiluma, kad miestų gyventojai kuo ilgiau patirtų, ką reiškia šilti vakarai su arbata, apsikamšius pūkinėm antklodėm, nesibaigiantys pokalbiai ir ... prisilietimai. Tikri, natūralūs, legalūs, visiškai neribojami ir nenormuojami prisilietimai.

***

Aaa, nekvėpuok man į kaklą. Labai kutena... :) Geriau pabučiuok čia.
Ir dar čia. 

***




Labanakt!