Nekalbadienis

Turiu klausimą (na taip gi - koks mano blog'as būtų be virtinės nuolatos keliamų klausimų, ar ne...? :)).
Kodėl vaikai taip skuba užaugt? Kodėl suaugusių pasaulis taip vilioja...? Ar dėl to, kad čia - linksmybės, savarankiškumas, laisvė, šėlsmas, draudžiami dalykai, jokių apribojimų ir pan.? Bet kodėl tiems vaikams niekas nepasako, kad, po velnių, tas suaugusių pasaulis yra toks sudėtingas...?
Prisimenu pirmą savo dieną Kaune - žliumbiau kruvinom ašarom. Ir ne dėl to, kad "o dieve, o dieve, teks gyvent atskirai nuo tėvų ir jų globos", nors visi galvojo, kad dėl to. Ne, sunkiausia buvo tai, kad akimirką pasijaučiau kaip auksinė žuvelė, per jėgą išmesta iš akvariumo - tarsi kažkas ėmė ir įstūmė dar dorai gyvenimo nepažįstančią 18-metę į tą kunkuliuojantį katilą, besivadinantį "Suaugusio žmogaus gyvenimas". Buvo labai baisu, nes supratau, jog nuo šiol už viską esu atsakinga aš pati - už savo veiksmus, sprendimus, elgesį ir tik nuo manęs priklauso, ką ir kaip aš noriu dėliot besiruošdama rytojui. Baugina viskas - nežinau/nemoku/negaliu, o iš pašalių skamba padrąsinantys lozungai, kurie labiau trikdo ir verčia jaustis silpna, nei kad įkvepia ir stumteli į priekį.
Bet matyt viskas taip ir sudėliota, kad tas virsmas iš vaiko į suaugusį žmogų užtrunka gana neilgai - "suaugėlių pasaulis" gana lengvai įtraukia į savo gretas naują narį. Ką ten įtraukia - tiesiog įsiurbia, įmurkdo į pašėlusią tėkmę, kurioj susilieja beprotiškas tempas, greitis, linksmybės, muzika, tonos naujų patyrimų ir žinių, nauji atradimai ir dar begalės dalykų, kurie iki tol viliojo. Pamažu suvoki, jog tau nebeegzistuoja tokie draudimai kaip "N-14", kad alkoholio skyriuj tavęs nebeprašo paso, kad išgirdus žodžius oralinis seksas ar kunilingas neberausta skruostai ir kad, pagaliau, tu pats gali spręst apie tai, ką veiki ir apie tai, ką veiksi rytoj. Oh yeah, It's my life that rules! Bet tada, vieną rytą tu pabundi ir supranti, kad bliamba, vaikystėj visgi buvo lengviau. Supranti tokį dalyką, kad jeigu pramiegosi autobusą ir nespėsi į stotelę laiku, vairuotojui bus nusišvilpt, nors ir kakta plosies į IKARUS'o galą, jeigu universitete ar darbe padarysi klaidą, dėstytojui / bosui visiškai nerūpės, kad tau vakar paprasčiausiai tingėjosi, o policininkui nebus įdomu, dėl kokių priežasčių palikai automobilį neleistinoj vietoj - jį sėkmingai galėsi pasiimt iš aikštelės, kurioj saugo tokių pat nevykėlių kaip tu transporto priemones. Ir visiems tu būsi dzin - yep, wake up, darling - sveikas atvykęs į suaugusių pasaulį, kuriame kiekvienas atsako už save. Taip mes ir gyvenam - nuolatos spręsdami skirtingo svarbumo ir reikšmės uždavinius, nuolatos skatindami progresą, kad neduok die, neužkluptų stagnacija. Nes suaugėlių kasdienybė - daugybė liepiamosios ir tariamosios nuosakos veiksmažodžių, kurie sudėlioja lavina sudėtingų, painių, klausimų ir uždavinių, iš kurių daugumos sprendimai bei atsakymai nulemia rytojų. Fuck it, tą nuolatinį smegenų kvaršinimą - kas? kada? kaip? kur? Ir nors retkarčiais ir pasileidi tom rudenėjančio miesto gatvėm spardydama kojom margaspalvius lapus ir bandydama įsileist į kasdienybę vaikiško valiūkiškumo ir naivaus požiūrio į gyvenimą, visgi ta saviapgaulė vieną dieną baigiasi ir nejučiom vėl pradedi kelt tuos nesibaigiančius klausimus.
Aš kartais pavargstu būt suaugusiu žmogum. Pavargstu spręst sudėtingus uždavinius su aibe kintamųjų, nuolat keliant klausimą ar tai, ką darai, yra gerai ir ar tai bus gerai rytoj. Adomui su Ieva buvo bepigu, kai visą pasaulį sudarė tik jiedu - gyvenk ir žvenk. Bet jeigu jau jie iš to gero gyvenimo sugriešijo ir pasirinko klaidų kelią, dėl kurio Dievulis baisiausiai užsirūstino, tuo pradėdamas mūsų visų nuodėmingųjų erą, tai ko norėt iš šiandieninių žmonių, kurie vis dar turi tų, dviejų pasileidėlių, nemokančių susidėliot gyvenimo prioritetų, genų? :)) Kiekvienas iš mūsų pats pasirenka savo gyvenimo būdą ir visi tie skirtingi segmentai susipina į sudėtingą ir painią suaugėlių kasdienybę, kuri, be visų savo trūkumų, yra neabejotinas rytojaus variklis. O pačiom sunkiausiom dienom, kai atsibosta būt rimtu ir suaugusiu tos kasdienybės segmentu, galima laikinai paimt atostogas ir padaryt ką nors tokio nepadoraus / neleistino / vaikiško ar netgi pašėlusio, kad į visus savo tvarkingai sudėliotus vertybių / uždavinių / galimybių ir tikslų stalčiukus įsileistum bent truputį valiūkiško šėlsmo. Ir visai nesvarbu, kas tai bus - braškinis saldainis ant pagaliuko, patrakus karuselė ar protu nepaaiškinamas elgesys - jeigu tai padeda bent akimirkai pamiršt suaugėlių gyvenimą, - vadinasi viskas yra tvarkoj. nes, jeigu nepastebėjot, vaikai ne klausia, jie daro - ir tik vėliau pagalvoja, ar jiems patiko ar ne. Jeigu taip - vadinasi, viskas gerai. Jeigu ne - vadinasi ieškosim kažko įdomiau. 

Nes galimybių - milijonai.