Kodėl tu...?

Kodėl tau atrodo, kad tu viską apie mane žinai...? Kodėl tu vadini mane išprotėjusia, patrakusia ir ta, su kuria niekada nenuobodu? Kodėl tu sakai, kad mano juokas užkrečia ir stebi mane kvatojančią? Kodėl tu įkyriai tvirtini, jog mano akys žalios, nors iš tiesų jos - su rudu atspalviu? Kodėl, a...?
Kavos? Taip, ačiū... ... su pienu? - pabaigi tu už mane. Iš kur žinai? Taip, su. Ir vienas šaukštelis cukraus? Taip, tikrai.
Tu priklausoma nuo kavos, sakai tu.
O aš patvirtinu, nes tai - tiesa. Bet kartais geriu arbatą. Tarsi tam, kad paneigčiau tą įkaltą tiesą - aš ne kofemanė... :)
Man pakanka pakalbėt telefonu arba pažiūrėt į tave porą minučių ir tu jau globėjišku tonu klausi, kas atsitiko.
Nieko, sakau aš.
O tu klausi dar kartą. Ir dar.
Nieko nieko nieko! Kapituliuoju. Atsitiko. Iš tikro pykstu. Bet kodėl tu supratai? Kodėl vėl tarsi kokį romaną vartai mano mintis ir pats pirmas įvaldai daugumą iš jų?
Išpučiu akis ir sakau - man reikia deimantų. Man reikia šampano vonių! Man reikia padangių! Reikia! Ir papučiu apatinę lūpą. Tu klausai, tyli, mąstai.
Ir tempi mane į kiemą mėtytis sniego gniūžtėm.
Kad sutirpčiau.
Kad snieguotom blakstienom krykščiau iš laimės.
Kad pulčiau į nirvaną deklaruodama būtent tą akimirką. 
Kaip, pasakyk man - kaip tau pavyksta sužinot, ko man reikia iš tiesų? Kaip...?
Kodėl būnant kartu laikas sustoja, išnyksta minutės ir valandos, o diena ir naktis tampa reliatyvumo teorijos viršūne...?
Kodėl tyla subyra į milijonus krislelių, pranyksta, išnyksta ar paprasčiausiai neegzistuoja...? Kad vėl klykdama lėkčiau per rytojų į tave. Pas tave.
Kodėl aš...?
Kodėl tu...?
:)

 

Geras pavadinimas, ania? Ką? Taip? Ania ania? :)))) Ha ha... :)
Echhhh, geras dalykas tos atostogos. Deja - ne kur nors Karibuose, ne kur nors Maldyvuose ir net ne Turkijoj.
Aijjjj, bet užtat su daug miego... :) Ir periodiškai intarpais dirbant :)) Jo.....:) Bet užatat kiek miego... :) Nuo sekmadienio pradėjau maratoną - visą diena su savo dviem vyrais nesugebėjom išlipt iš patalų. Nu, tiksliau, jie sugebėjo, bet aš ne :). Man išvis atrodo, kad aš tokia čiut čiut priklausoma nuo miego - kaip mažas vaikas - neišsimiegu - ir out, blogai. Tokiu atveju vaikštau, niurzgu ir pykstu. Bet užtat dabarrrrr..... Uch! Prieš mane - dar penkios dienos gryno, ilgo, tikro, spanais atmiežto miego! Aaaaa....... :))) 
Šiandien nusipirkom bilietus į RAMMSTEIN'us. Jau galvoju, ką čia apsirengus. Vokiečius apšildys kažkokia gotų (?) grupė, tai jaučiu mano rožinių plazdančių bliuzelių ir suknelių virš kelių geriau nesidėt, ania...? :))) Heh, prisiminiau vasarą, kai su trim užkietėjusiais metalo gerbėjais (vienas iš jų, tiesa, mano būsimas vyras ha ha :))) Tikiuosi nesukūrens manęs vieną dieną manęs kaip nekaltos mergelės ant laužo vardan šėtono wuahahhaaaa :))))) buvom metalistų festivaly Velnio akmuo'2011. Pirmą dieną, iškart po magistro apdovanojimų nelabai atitaikiau drabužius, bet tik iėjus į bendrą lauką tą supratau - buvau vienut vienutėlė mergiotė su šviesiu megztuku! Šokas - aplink vien spygliai, odinės striukės, kerzai ir ilgi plaukai. Uch... :) Bet tą vakarą metaliūgos visgi nespėjo manęs paaukot savo dievam (nors tie žvilgsniaiiiiii :)))) ir kitą dieną jau slankiojau žemę šluojančiu ilgu sijonu ir ploviau galvą tiesiog ežere su kitom dviem auskaruotom mergikėm (nors, bliamba, dabar galvoju - o įdomu ten tikrai buvo mergikės???)... :) Tai va, turiu dar mėnesį pritaikyt savo bent kelias drapanėles prie bendro,  kad vėl nebūčiau balta varna.
Aš dar laukiu nesulaukiu liepos mėnesio. Va tada bus metų (nors ką ten metų, praktiškai dešimtmečio) įvykis - RHCP koncertas. Bilietai jau irgi rankose ir man suspaudžia smegenis, kai pagalvoju, kad turėsiu progą juos gyvai pamatyt!!! Aaaa...!!! Jaučiu turėčiau progą, tai lėkčiau klykdama į užkulisus kartu su mase paauglių ir pulčiau jiems po kojom!... :)))) Nu gal neklykčiau. Gal paprasčiausiai apsimesčiau alpstančia kur nors tarpdury (ehe, nesityčiojam, gi reikėtų kažkaip atitraukt dėmesį nuo viso mailiaus). Ha ha, whatever...!!! Čia gi RHCP!!! Ir dar turiu beveik pusę metų sugalvot kuo rengtis... :))))  
Geriausia yra tai, kad vos pasirodė pirmi pranešimai apie koncertą, visi aplinkiniai pradėjo manęs klausinėt, ar jau turiu bilietus. Net tie, kurie apie mane žino mažai. Net labai mažai. Aaaa, Jūs mane persekiojat.....???? :)))))
Ta vat, žodžiu, pasigyriau... :)
Nu bet nesakykit, kaip galima jų nemylėt...?


Ir net nesvarbu tai, kad tikroji pipirų dvasia pasireiškia va taip vat (Woodstock'99, tai metais festivaly siautėjo visiškas chosas, nebuvo jokios tvarkos ir saugumo, o kai RHCP nuo scenos plyšavo Jim'io Hendrix'o cover'į "Fire", kilo gaisras, bet ne tame esmė - kokia atmosfera, koks laisvės ir šėlsmo pojūtis! Uch!),



bet vis viena... Aaaaa!!!! Laukiu!!!!

POSTšventinis pamąstymas

Woohoo, šiemet šventės užklupo tarsi netyčia, bet reik pripažint, ir praėjo lygiai taip pat - tarsi būtų įprastas, mielas ir rutininis dalykas. Visi labai ramiai, be didelio streso (negarantuoju dėl visų, bet bent jau dauguma mano pažįstamų) išnardė visas maximų, rimi ir iki lemputėm nusagstytas lentynas ir, prisikrovę pilnus vežimėlius dormeo ar kokio kitokio gėrio vėliau jį pakavo į margaspalves dėželes ir dovanojo mamos, tėčiams, dukroms, sūnums ir pan. Aišku, nuo pat švenčių pradžios iki pat jų pabaigos visą laiką visi niurnėjo dėl to, jog šiemet Kalėdų seneliams teko važiuot pas vaikus pliaupiant lietui ir visai ne elegantiškai vilkt didžiulių raudonų paltų skvernus per balas. Žinoma, niekas geriau nepadeda pajust kalėdinės nuotaikos nei karšto, garuojančio vyno puodelis (pageidautina vokiško, kurio didelis spalvotas butelis kainuoja iki dešimties litų ir kuris labai skaniai geriasi... :) kokiam nors jaukiam senamiesčio barely, kai pro langą stebi lengvai besisukančius snaigių gniutulus ir elegantiškai apsnigtus pakelės žibintus, bet, ar juk tame esmė? Juk nesvarbu lis ar snigs, švies saulė ar spaus speigas, šventės juk vis viena ateis. Ir net ne dovanose esmė - laikui bėgant (ha ha, matyt bręęęstuuuu :))) vis dažniau pagalvoju, jog visiškai visų metinių švenčių pagrindas yra buvimas kartu, kadangi tai puiki proga aplankyt seniai matytus tėvus, giminaičius, draugus ir kitus brangius žmones, su kuriais suderinti susitikimą paprastą dieną kartais būna labai sunku.
Tokias mintis gvildenom su sužadėtiniu, po ramių Kūčių pas jo tėvus važiuodami naktį (nes nenorėjom laukt ryto) pažliugusiu keliu į kitą Lietuvos galą pas manuosius ir spėliojom, ar artėjant link namų pavyks sėkmingai parvažiuot - tolygiai didėjantis oro temperatūros minusas žadėjo ne ką kita, o tik gryną plikledį ant asfalto. Bet Kūčių naktis juk - stebuklų naktis ir nors pakeliui nesutikom nė vieno kalbančio padaro (išskyrus degalinės operatorius, kurie mums pardavinėjo kavą ir kuriuos kantriai guodėm dėl to, jog tokią naktį jiems tenka dirbt :) trečią valandą, beveik paryčiais paskambinom į tėvų namų duris. Sutrikusi nuostaba tėvų veiduose ir šilti apsikabinimai tik dar kartą leido įsitikint, kad oras, dovanos, plastmasiniai papuošimai ir kitas šlamštas yra tokios smulkmenos, palyginus su tuo, kad šventės leidžia prabangą pabūti kartu. Ir nesvarbu, koks minusas už lango, ar kad prastovėjęs eilėj pyragų kepyklėlėj prieš pat nosį nunešė paskutinį tobulo skonio tortą ir teko pirkt kitą, ir kad parduotuvėse nebeliko Beatos knygų, kurios nespėjai nupirkt draugei dovanų, ir netgi tai, jog raudonas kaspinas visiškai nesižiūri prie mėlyno popieriaus, kurį paskutinę minutę prigriebei vienoj iš parduotuvių dovanų pakavimui.... Visiškai nesvarbu, nes kol turi kur sugrįžt, kur tavęs nuoširdžiai laukia ir kol turi su kuo pasidalint magiška švenčių nuotaika, tol viskas yra nuostabu, o visa kita - tik nesvarbios smulkmenos.
Gražių 2012-ųjų Jums, mielieji! :)