Woohoo, šiemet šventės užklupo tarsi netyčia, bet reik pripažint, ir praėjo lygiai taip pat - tarsi būtų įprastas, mielas ir rutininis dalykas. Visi labai ramiai, be didelio streso (negarantuoju dėl visų, bet bent jau dauguma mano pažįstamų) išnardė visas maximų, rimi ir iki lemputėm nusagstytas lentynas ir, prisikrovę pilnus vežimėlius dormeo ar kokio kitokio gėrio vėliau jį pakavo į margaspalves dėželes ir dovanojo mamos, tėčiams, dukroms, sūnums ir pan. Aišku, nuo pat švenčių pradžios iki pat jų pabaigos visą laiką visi niurnėjo dėl to, jog šiemet Kalėdų seneliams teko važiuot pas vaikus pliaupiant lietui ir visai ne elegantiškai vilkt didžiulių raudonų paltų skvernus per balas. Žinoma, niekas geriau nepadeda pajust kalėdinės nuotaikos nei karšto, garuojančio vyno puodelis (pageidautina vokiško, kurio didelis spalvotas butelis kainuoja iki dešimties litų ir kuris labai skaniai geriasi... :) kokiam nors jaukiam senamiesčio barely, kai pro langą stebi lengvai besisukančius snaigių gniutulus ir elegantiškai apsnigtus pakelės žibintus, bet, ar juk tame esmė? Juk nesvarbu lis ar snigs, švies saulė ar spaus speigas, šventės juk vis viena ateis. Ir net ne dovanose esmė - laikui bėgant (ha ha, matyt bręęęstuuuu :))) vis dažniau pagalvoju, jog visiškai visų metinių švenčių pagrindas yra buvimas kartu, kadangi tai puiki proga aplankyt seniai matytus tėvus, giminaičius, draugus ir kitus brangius žmones, su kuriais suderinti susitikimą paprastą dieną kartais būna labai sunku.
Tokias mintis gvildenom su sužadėtiniu, po ramių Kūčių pas jo tėvus važiuodami naktį (nes nenorėjom laukt ryto) pažliugusiu keliu į kitą Lietuvos galą pas manuosius ir spėliojom, ar artėjant link namų pavyks sėkmingai parvažiuot - tolygiai didėjantis oro temperatūros minusas žadėjo ne ką kita, o tik gryną plikledį ant asfalto. Bet Kūčių naktis juk - stebuklų naktis ir nors pakeliui nesutikom nė vieno kalbančio padaro (išskyrus degalinės operatorius, kurie mums pardavinėjo kavą ir kuriuos kantriai guodėm dėl to, jog tokią naktį jiems tenka dirbt :) trečią valandą, beveik paryčiais paskambinom į tėvų namų duris. Sutrikusi nuostaba tėvų veiduose ir šilti apsikabinimai tik dar kartą leido įsitikint, kad oras, dovanos, plastmasiniai papuošimai ir kitas šlamštas yra tokios smulkmenos, palyginus su tuo, kad šventės leidžia prabangą pabūti kartu. Ir nesvarbu, koks minusas už lango, ar kad prastovėjęs eilėj pyragų kepyklėlėj prieš pat nosį nunešė paskutinį tobulo skonio tortą ir teko pirkt kitą, ir kad parduotuvėse nebeliko Beatos knygų, kurios nespėjai nupirkt draugei dovanų, ir netgi tai, jog raudonas kaspinas visiškai nesižiūri prie mėlyno popieriaus, kurį paskutinę minutę prigriebei vienoj iš parduotuvių dovanų pakavimui.... Visiškai nesvarbu, nes kol turi kur sugrįžt, kur tavęs nuoširdžiai laukia ir kol turi su kuo pasidalint magiška švenčių nuotaika, tol viskas yra nuostabu, o visa kita - tik nesvarbios smulkmenos.
Gražių 2012-ųjų Jums, mielieji! :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą