Oj kaip nemėgstu daryt svarbių sprendimų. Atrodo jautiesi stipri, savarankiška, logiškai mąstanti būtybė su savo nuomone, o tada pareina kokia nors situacija, kaip kad dabar, kada turi nuspręst tau vienu ar kitu svarbiu klausimu, ir šast - susisuki tarsi į kokoną, susigūži, užsidengi rankom akis ir tikiesi, kad kai jas atidengsi, danguj vėl švies saulė.
Kartais aš taip noriu sugrįžt į nerūpestingą vaikystę, kai už mane spręsdavo tėvai - kokią mokyklą lankyt, pas kokį stomatologą vaikščiot, kada valgyt, kada eit miegot...
Ar žmogus suauga tik tada, kai pats pradeda savarankiškai priimt sprendimus....?
Vadinas aš dar nesuaugus.
2 komentarai:
Kartais savarankiškas sprendimo priėmimas nereiškia,kad esi suaugusi..Juk sprendimai būna ne tik teisingi,bet ir klaidingi..t.y. reiškia ,kad sprendimų dėka mes mokomės-o tai veda i tobulumą,tiksliau kelias link jo,ir kuo daugiau to sieki-tuo kelias ilgėja...
Viskas su Tavimi normaliai,Linel...:)
Sakai...? ;)
Rašyti komentarą