Apie bežodines akimirkas

Man visada būna labai juokinga, kai man žmonės sako - "aš žinau, kokia tu esi" arba "aš tikrai žinau, kad tu taip nepasielgtum". Tada aš nuleidžiu akis ir tyliu, nes didesnės nesąmonės rimtu veidu pasakyt ko gero neįmanoma.
Kartais aš net pati tiksliai nežinau, kaip elgčiausi vienoj ar kitoj situacijoj, ką sakyčiau, ką daryčiau ar pan.
Tai iš kur gali tokius dalykus žinot kiti, ania...? Logiška :)
Bet kas, įsibrovęs į mano mintis, pasiklystų.
Kartais aš nustebinu save ir kitus. Kartais tie kiti nustebina mane. Kaip vakar pavyzdžiui - atrodo žmogų labai gerai pažįsti, o jis staiga ima ir atskleidžia savo tokią pusę, kurios dar nesi matęs. Ir tada pasimeti, nes nemanei, jog kažkas visgi tave taip gerai pažįsta. Ir gali tau sakyt tokius dalykus, apie kurios net nenumanei.
Dievinu tokias akimirkas, nes tada supranti, kad kažką kažkada nusprendei teisingai.
Tiesiog kartais ir man smagu likt be žodžių... :)