Prieš kelias dienas su draugu kalbėjom apie Paryžių.
Apie jaukias kavinukes, kuriose gali ramiai gert kavą, stebėdamas gatvės šurmulį ir šypsodamasis vikriai padavėjai ilgais raudonai lakuotais nagais, kuri už tą šypseną prideda prie kavos mažą imbierinį sausainiuką.
Apie susikaupusius dailininkus, kantriai piešiančius įnoringų klientų šaržus / portretus Senos krantinėj.
Apie išpuoselėtus miesto parkus, kuriuose bet kuriuo metų / dienos laiku gali atsipūst nuo darbų.
Apie miesto panoramą, kuri atsiveria nuo Eifelio bokšto ir bent trumpam užgniaužia kvapą.
Apie ore tvyrantį Chanel No 5, laisvę ir aistrą. Beribę aistrą.
Apie baltą sausą vyną vakarais ir croissan'us pusryčiams.
Paryžių reik patirt, išgyvent, pajaust ... ir įsimylėt.
Turbūt dabar nėra kitos vietos, kurią dabar taip labai labai norėčiau vėl aplankyt. Ar pasiryžtum tą padaryt kartu...?
Būti su manim - jau savaime - iššūkis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą