Japonų sodai

Japonijoje sodai atsirado VI amžiuje, kai iš Kinijos atkeliavo budizmas, paremtas žmogaus ir gamtos harmonija. Šis mokymas susiliejo su sintoizmu, kuris garbino gamtos jėgas. Japonai iš kinų gavo ir labai išsivysčiusios kultūros, įskaitant menus ir rašytinę kalbą, idėjų. Jie išradingai ir sėkmingai pasinaudojo nauja informacija, pritaikė savo poreikiams ir sukūrė nuostabią civilizaciją.

Sodų kūrimo menas susiformavo Heian laikotarpiu, 794–1184 m. e. m. Tai buvo tarsi komercinė paslaptis. Žinių apie sodų kūrimą randama rankraštyje, vadinamame Sakuteki (pažodžiui – užrašai apie sodų kūrimą). 

Tradicinis japonų sodas užima didelį plotą, skirtas grožėtis visuomenei. Jame yra įvairių augalų ir akmenų derinių. Šeimyninis sodas paprastai nedidelis, intymus ir retai matomas kieno nors kito, išskyrus šeimos narius ir jų svečius.

Paprastai nebandoma aprėpti visko. Vietoje išbaigtumo pabrėžiama kelio pradžia, visa kita paliekama lankytojo vaizduotei. Japonų sode nėra fontanų-skulptūrų ar gėlių gausos, tik paprastas grožis, sukeliantis nepaliestos gamtos pojūtį.

Visų stilių japonų soduose yra trys pagrindiniai elementai: akmenys, vanduo ir augalai. Vanduo – pats ramiausias. Jo reikia labai nedaug. Akmenys suteiks dramatiškumo. Apie šį elementą kuriamas visas sodas. Augalai turi papildyti vienas kitą, o ne konkuruoti. Vyraujanti spalva yra žalia. Žmogaus kūriniai japonų soduose svarbūs, bet ne visada būtini. 

(šaltinis www.delfi.lt)