Apie bendravimą

Paskutiniu metu vis pagaunu save analizuojant aplinkinių žmonių būdo bruožus ir bendravimo su jais ypatumus.
Kaip manot, kas didžiąja dalimi nulemia tai, jog su vienais žmonėm bendraut yra paprasta ir lengva, o su kitais nesiseka suregzt nė vieno normalaus pokalbio?
Ar tai priklauso nuo pašnekovo būdo, ar nuo to, kaip jį priimsi?
Aplink turiu ne vieną ir ne du artimus žmones, kurie randa bendra kalbą visur ir su visais. Ar tai - charizma? Manau, jog turėt tokią savybę yra labai smagu ir tuo pačiu - sunku. Nes juk prireikia jėgų, siekiant prisitaikyti/persiorientuoti prie pašnekovo. Nors, pavyzdžiui, žiūrėdama į savo tėtį, kažkokių ypatingų pastangų neįžiūriu - jam bendraut sekasi kažkaip savaime.
O vat aš pati visus aplinkinius esu suskirsčius į dvi grupes.
Pirmojoj pas mane - visi VIP'iniai :))) Tai - išskirtiniai, charizmatiški, linksmi, protingi, įdomūs, nenuobodūs, teigiami ir aktyvūs žmonės, su kuriais bendravimas man yra gyvybiškai būtinas. Su jais bendraudama net nesirenku žodžių - kalba liejasi pati savaime. Ir nesvarbu kaip bendrausi, bet, su tam tikrom išlygom, beveik visada suprasi vienas kitą. Su tokiais žmonėm yra GERA, nesvarbu ką beveiktum ir apie ką bekalbėtum. Bet kai pagalvoju apie juos visus, vis viena nerandu kažkokių bendresnių bruožų, kurie leistų susidaryti tam tikras charakteristikas ir jomis remiantis ateity rinktis draugus, ha ha... :) 
Antrojoj grupėj galima rast žmones, bendravimas su kuriais įeina į mano dienotvarkę noriu aš to ar ne. tokių žmonių tikrai nėra daug, tačiau kartais po ilgesnio pokalbio pasijuntu išsunkta ir pavargus. Jokio bendravimo malonumo, dievaži - praktiškai viena didelė pastanga sudėliot žodžius taip, kad jie bent šiek tiek primintų normalų pokalbį.
Tai vat ir nebesuprantu, kaip čia iš tiesų yra su tais žmonėm. Ar draugiškas ir charizmatiškas reiškia tą patį? Ir jeigu žmogus man neatrodo įdomus pašnekovas tai jis iš tiesų toks nėra?
O gal paprasčiausiai nemoka prisiderint prie aplinkinių? 
Šiaip aš pati bendraudama jaučiu didžiulį malonumą. Žinoma čia tais atvejais, kai žmogus, su kuriuo bendrauju, yra įdomus pašnekovas. Ir visai nesvarbu, kas jis bebūtų - kolegė universitete, močiutė lifte, simpatiškas vaikinukas bare ar dar kažkas. Neturiu beveik jokių ribų ar stereotipų - lygiai taip pat galiu bendraut su pakvaišusiu menininku ir kaklaryšį pasirišusiu rimtuoliu. Bet pastarieji man niekada nebuvo įdomios asmenybės - jų gyvenimai pilki kaip lietuviški cepelinai (į šį pasakymą reikėtų žiūrėt perkeltine prasme - kaklaryšis neapibūdina vien teisininkų ir vien vyrų). Tada žmogui pasakai, kad augini katiną, o jis išpūtęs akis sako - taigi kiek plaukų!!! O jeigu dar akis iškabins? Pfff... Jeigu jeigu jeigu :)) Boring. tokie nevykėliai apsistato aplink save stereotipų barikadas, išsikasa nusistovėjusių normų apkasus ir, užsidėję šalmą, nereaguoja į absoliučiai jokią tiesą, kuri neįeina į jų mąstymą. suprantu, kai taip elgiasi seni žmonės, kurie gyvenime matė ir šilto, ir šalto, bet kai taip elgiasi jaunuoliai - tada neturiu ką pasakyt. 
O tie žmonės, kurie šiek tiek kitoki, dažniausiai turi platų akiratį ir tokias pat plačias pažiūras.
tai vat.
Įdomus dalykas tas bendravimas, iš tiesų. Pataisykit mane, jeigu klystu, bet tai - iš esmės irgi menas.