It's raining

Jeigu manęs klausia, ar mėgstu lietų, niekada tiksliai ir konkrečiai nemoku atsakyt.
Atsakymas išsitęsia į ilgus pamąstymus, pasvarstymus, kuriuose yra visko, išskyrus aiškumą... :)
Keistas dalykas tas lietus, kai pasigilini. Kai šviečia saulė - viskas paprasta ir suprantama - šiluma bei giedras dangus atsispindi šypsenomis praeivių veiduose ir visi yra patenkinti.
O štai lietus veikia visus skirtingai.
Vieni burba dėl subjurusio oro ir pikti varvina lašus nuo peršlapusi skėčių. Kiti, tuo tarpu, vaikšto visai be skėčių, o iš dangaus byrančią drėgmę priima kaip dar vieną smagų nuotykį.
Dar kitiems lietus paskatina depresiją, kitiems - kelia nostalgiškus prisiminimus ir skatina kūrybiškumą bei savianalizę.
Pavyzdžiui, aš lietų tai mėgstu, tai nemėgstu.
Tai didžiąja savo dalimi priklauso nuo laiko. Pavyzdžiui, jeigu lyja vakare, kai man niekur nereikia eit - smagu. Tada susirangau prie lango su puodeliu arbatos ir galvoju apie tuos, kurie neturi kur pasislėpt. Tada galutinai susinervinu ir einu blaškyt liūdnų minčių... :))
Jeigu lyja, pavyzdžiui, ryte, kai reikia eit į darbą, tada lietus mane nervina.
O štai jeigu lyja vasarą, tai man smagu. Tada kartais netgi tyčia palieku skėtį namuose, kad pasimėgaučiau dideliais lašais, tiškančiais ant veido.
Šiaip dar mėgstu lietų su žaibu ir griaustiniu. Nors visada tokiu atveju bijau (vaikystėj, nu gerai gerai, ne tik vaikystėj, dar ir kiek vėliau... :)) sliūkindavau pas tėvus į lovą pasigirdus pirmiesiems audros garsams), bet mėgstu stebėt pro langą šėlstančią stichiją. Ir niekada neinu arti lango, nes nežinau iš kur, bet esu girdėjus, jog taip gali trenkt žaibas. :D Ir dar uždarau visas orlaides ir langus (nes gali įlyst kamuolinis žaibas), ir išjungius visus elektros prietaisus (nes žaibas gali įlįst per laidus :) Ha ha :) Tokiom istorijom visada juokinu protingus žmones.... :)))
Tai vat.
O jūs ar mėgstat lietų...?