Hmz, jeigu kepenys, inkstai, širdis ir tulžies pūslė yra organai, įdomu kodėl sąžinė įvardijama tik kaip jausmas? :) Nes, pavyzdžiui, kai padarai ką nors negero ir prededi ją jaust, tai anaiptol neatrodo kaip kažkoks pajautimas, o labiau panašėja į kokį gniutulą, įsiraizgiusį tame tarpe tarp širdies ir gerklės. Sakyčiau fizinis jausmas - kaip kad jauti skausmą, lygiai taip pat jauti sąžinę.
Ta pati situacija yra su baime. Įsitaiso kažkur panašioj vietoj, išsikeroja, galop užvaldo rankas ir kojas, kurios besąlygiškai ima drebėt ir tada jau tampa nebe pajautimu, o bendra fizine organizmo būsena.
Iš esmės tiek baimė, tiek sąžinė iš pagrindų yra panašios. Abiems joms atsirasti reikia priežasties, kuri
paveiktų.
Prisimenu, kai vaikystėj turėjau tokį raudoną gražų dviratį, ant kurio priekinio rato su drauge buvom pritvirtinę popieriaus skiautę, prisegtą skalbinių segtuku. Važiuojant ji skleidė tokį tarškėjimą, kuris mums tada atrodė
kietai. :)) Tai vat, ir vieną dieną, belakstydama kieme palikau tą savo raudoną džiaugsmą kažkur prie gatvės. Po visų žaidimų neberadau. Oj, patikėkit, vos nenumiriau iš baimės, kad kažkas atėjo ir paėmė tą mano dviratį, kadangi jisai buvo ne šiaip dviratis, o dviratis su ypatingu tarškėjimu.... :))). Kaip išaiškėjo vėliau, visgi tai nebuvo kokia nors neaiški vagystė, o tėčio sugalvota man atsakomybės pamoka. Va tada, žinokit, baimę pakeitė sąžinė. Nes nu tikrai neatsakingai tada pasielgiau... :))) Pamoka visgi buvo naudinga, jeigu ją iki šiol dar prisimenu :).
Vakar skaičiau A. Čekuolio esė apie baimę. Šiaip daug tiesos, daug protingų minčių, daug įvairių faktų, bet visgi nelabai sutinku su tuo, jog baimė tame tekste prilyginama laisvai kontroliuojamam dalykui. Visgi manau, jog taip nėra. Baimė, mano manymu, kad ir iš dalies kontroliuojama, visgi didžiaja savo dalimi yra inkstinktyvi. Autorius ten pateikė pavyzdį, kad, kai skendo Titanikas, dauguma jo keleivių mirė ar išprotėjo jau gelbėjimo valtyse - nuo patirto šoko ir nežinomybės. Hmz. Nežinau ar taip paprasta būtų tokioj situacijoj plūduriuot sau ramiai lediniam vandeny ir švilpaut kokią nors dainelę. Aišku, čia jau kraštutinumai, tačiau tokių "titanikų" pasitaiko kasdien. Vienas baimes galima prisijaukint, kitas - ignoruot, tačiau vis viena pasitaikys tokių situacijų, kur jos išvengti nepavyks. Gal ir gerai, nes bebaimiai tik Ironman'ai ir Laros Croft. Ir tai kino teatre... :)
O su sąžine jau sudėtingiau. Sunkoka ją supaisyt - kartais atrodo nieko nepadarei, bet vis viena krebžda kažkur užsislėpus. Hmz. Įdomu o žmogžudžiai ją irgi turi?
