Nėra, tikrai nėra metuose kito tokio laiko kaip ruduo.
Dievaži, nenumanau, kas kaltas dėl to - sentimentai, tam tikri praeities elementai, kurie, susipinę į rutulį, užgniaužia kvapą kiekvienąkart atvertus rugsėjo lapą kalendoriuj, ar dar velniai žino kas.
Ruduo, ir tik ruduo prasideda ašarom akyse, liūdesiu dėl praėjusios vasaros ir kitom depresinėm mintim.
Ir tik rudenį, dienoms perbėgus iš rugpjūčio į rugsėjo mėnesį, kvapą užgniaužia kvapai, vaizdai, kažkoks užslėptas jaudulys, kuris staiga tampa varikliuku, užvedančiu patiems didžiausiems iššūkiams ir plačiausiai šypsenai.
Ir nežinau, ar čia man vienai taip, bet nesvarbu kas bebūtų - rytas, vakaras, popietė ar paryčiai, visi jie savaip ypatingi ir visas tas jų ypatingumas susilieja į vieną didžiulę, nepaprastą rudens magiją,.
Atrodo ir myli stipriau nei visada, ir džiaugiesi nuoširdžiau, ir, galų gale, šypsaisi kažkaip savaime, o ne dirbtinai.
Žavu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą