Ir vėl ruduo.
Ir vėl situacija kartojasi.
Jeigu nesigilinant, atrodo tų metų net nebuvo - vėl lyja tas pats lietus, gatvėmis vėl važinėja tie patys sukežę troleibusai ir vėl tas keistas krebždantis jausmas anksti ryte įtraukus rudeniu prisotinto oro.
Ir laikas, atrodo, sustojęs arba slenka vėžlio greitumu.
Nuo ko įdomu priklauso kaip greit bėgs dienos?
Nuo to, ar smagiai jas leidi?
Prisimenu kaip vienose gastrolėse su šokių kolektyvu vadovė rimtu veidu dėstė, kad jeigu laikas bėga greit - vadinasi yra smagu.
Jeigu vadovausimės šita tiesa, vadinasi tie ištisi metai buvo praktiškai viena didelė šventė... :)
Bet visada smagu atrast savaime įvykusius pasikeitimus - kai pamatai, kad ryte vietoj žalios arbatos ranka pati išsitiesia prie kavos, kai vietoj nutrintų inariukų pėdos šmurkšteli į aukšakulnius, ir kai vietoj bėgimo į stotelę šildai savo mažą mašinytę ir keiki rytinę rasą, kuri negailestingai aptraukė veidrodėlius.
Ir kai rimtu veidu diskutuoji darbe apie naujus reklaminius projektus.
Na ne viskas taip rimtai, aišku... :)
O atrodo dar visai neseniai paprasta atskaita atrodė tamsi giria.
Ir gerai, kai neturi pasirinkimo. Tiesiog privalai. Ir taškas.
Nes kitu atveju atsiras galimybė dvejonėms ir baimėms, o tada - atia atia, svajonės.
Nu ir fuck it tą bėgantį laiką, ania...? :)
Lai bėga jis sau.
Nes kai nebelieka atradimų, vadinasi žmogus beviltiškai paseno ne tik kūnu, bet ir siela.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą