Cute

(photo: Provincijalka)

"Smagumelis kad turi tokiu protingu ir charizmatisku draugu. Kaip ten sakoma pasakyk kas tavo draugai ir pasakysiu kas tu. Idomu, tiesa ;) Perskaicius tavo blog'ybe (bjaurastis vis tuno manyje :D ) nelabai turiu ka ir pasakyti bet vieno negalima nutyleti. Esi mazuma kuri privercia pasauli suktis, kaip ir tavo protinga ir charizmatiska aplinka ;)"

(Vienas iš ankstesnių blog'o komentarų, kuris priverčia nusišypsot...:)

Laiškas tau

Labas... :)
Keistą būdą pasirinkau atviravimui, ar ne? Teoriškai šitas laiškas turėjo el. pašto formatu nukeliaut tiesiai į tavo dėžutę, kurioj tu, tikrindamas darbo naujienas turėjai jį atrast.
Bet pripažink - juk taip neįdomu.
Geriau įdėsiu jį čia. Ne tam, kad kiti matytų (taip be abejo, matys, tačiau viską iš esmės suprasi tik tu). Ir ne tam, kad noriu visam pasauliui šaukt, kaip labai tave myliu (visada vertinau tave ir save už subtilią jausmų raišką).
Kažkada kažkas protingai yra pasakęs, jog apie meilę nereikia kalbėt - ja reik gyvent. Nepastebėjai, jog būtent taip mes ir darom..?
Tačiau apie viską nuo pradžių.
Klausi, kam tau rašau? Teoriškai turėčiau kalbėt apie tai, kad rytoj tau ir man labai svarbi proga, todėl visą dėmesį skirsiu tik tau. Ir mylėsiu rytoj labiau, nes gi priklauso. Bulshit, ar ne?
Niekaip negaliu suvokt vieno dalyko. Kaip čia taip nutiko, kad tie ketveri metai su tavim taip greit prabėgo...?
Atrodo dar visai neseniai virpančiom kojom ėjau su tavim pasimatyt pirmąkart. Nors realiai perdedu - niekas ten man nevirpėjo. Papūčiau lūpas, nutaisiau grimasą "o man dzin" ir, kaip tu sakei, pasirodžiau tau pasipūtus. :))
Ko gero pažadinau tavo principus, nes maždaug po poros savaičių, lyjant lietui, mes aiškinomės santykius ir ta pasipūtėlė tapo tavo teisėta drauge.
Aš vis dažniau pagaunu save galvojant apie tai, kad tiesiog unikalu, kaip per tam tikrą laiką žmonės supanašėja. Turbūt niekas kitas taip nesupranta manęs kaip tu (na išskyrus mano tėvus, kurie kažkokiu išvis antgamtiniu būdu supranta, kaip man sekasi ir kuo gyvenu).
Mums net nereikia 24 val. būt kartu, kad palaikytumėm pastovų jausmą, aistrą ar ryšį. Vien žinojimas, jog tu esi kažkur netoliese mane nuramina ir, tuo pačiu, tonizuoja.
Kuo toliau, tuo labiau aš suvokiu, jog tas žmogus nėra tas, su kuriuo retkarčiais smagu susitikus papliaukšt niekus, ir ne tas, kuriam kartais jauti aistrą, ir tikrai ne tas, prieš kurį nori pasirodyt geresnė nei esi. Tas žmogus yra tas, kuriame randi ne tik visus šiuos dalykus, bet ir kuriuo besąlygiškai pasitiki - tik jam gali skambint nutikus bėdai ir pasakot dalykus, kurių nenori žinot netgi pati.
Dėl tavęs aš galiu viską. Nesvarbu ar tai būtų pasaulinės premijos vertas žygis, ar paprastai ištartas žodis.
Ir nesvarbu kiek tai man kainuos - fiziškai ar morališkai.
Dievinu mūsų rytus kartus. Ir vakarus. Ir naktis.
Dievinu tavo buvimą šalia.
Dievinu mūsų dabartį ir ateitį (nes, pastebėjai, būnant kartu mūsų svajonės virsta realybe...? :).
Dievinu tą "aš" virsmą į "mes", tuo pačiu išlaikant asmenybes.
Ačiū už tai, kad esi.

Unikumas

Bet nesakykit, aš - unikali. :))
Kaip gi įmanoma pagalvot apie kažką, susinervint, tada pamiršt dėl ko susinervinai, nors tas nervas susikoncentravo kažkur ties skrandžiu ir ten tūno?
O dėl ko nervinuosi - neprisimenu nors tu ką.
Normaliai, ania? :))

Mind

Aš nežinau, ar pasaulyje egzistuoja tikras, išgrynintas blogis. Nežinau ir to, kur ir kaip jis susikoncentruoja. Ar koncentracijos stovyklos, nusikaltimai, pyktis, nesantaika ir jos kurstymas jau savaime yra blogis? Juk pradinė jų idėja nebuvo daryti blogai. Buvo keliami kažkokie tikslai, kurie galbūt po to išsigimė? Ar gali taip būti...?
Aš taip pat nežinau, ką reiškia laimė. Nežinau, nors periodiškai vis švaistausi tuo žodžiu, tvirtindama, jog aš - besąlygiškai laiminga. Juk užtenka vien menkučio nutikimo/pagalvojimo/ įvykio, kad suprastum, jog šiandieninė laimė baigėsi ir belieka laukt kitos. Juk koks nors jogas, depresuotojas ir prezidentas laimę suvokia skirtingai. Tad kuri iš jų - pati gryniausia ir tikriausia?
Kartais galvoju, kad kvaila uždavinėt tokius klausimus ir ieškot į juos atsakymo.
Protingiausia yra pasiduoti natūraliai įvykių tėkmei ir nesistengt kažko pakeist. Nes yra dalykų, kurių pakeist paprasčiausiai neįmanoma. Jie vyksta, ir tiek.
O, kaip žinia, niekas nevyksta be priežasties.
Vadinasi taip reikia.

Ir dar šis tas tobulo... :)

Savaitgalio atradimas

Apie kaimynus

Kai prieš daugiau nei šešerius metus atsikrausčiau į Kauną ir apsigyvenau miniatiūriškai jaukiam butuke (reikia pastebėt, jog su tėvais gyvenam erdviam nuosavam name) pirmą naktį nesudėjau bluosto. Aišku, mano jautri siela ir taip tuo metu pergyveno nelengvą virsmą iš mokyklinukės ir tėvelių išpaikintos mergaitės į didelę savarankišką mergaitę - studentę, bet tai, kad nuo šiol reiks gyvent apsuptai nuolatinio miesto gausmo atrodė nepaprastai erzinančiai. Pirmą naktį girdėjau viską - važiuojantį traukinį, besiriejančius kaimynus, kniaukiantį katiną pirmam aukšte, policijos sirenas, nuleidžiamą vandenį tualete/vonioje ir pan. Tada neįsivaizdavau, kaip bus įmanoma su visuo tuo apsiprast... :)
Na ir ką - praėjo penkeri metai ir su visi tie miesto triukšmai, ūžesiai ir gausmai tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Tačiau su kuo nepavyko apsiprast - tai su kaimynais. Nejaučiu jokio malonumo bendraut su jais. Nes nu pripažinkit (ypatingai galioja tiems, kurie gyvena daugiabučiuose), kaimynai savaime tampa mūsų gyvenimo dalimi - kaip kad kokie draugai ar giminės. Kadangi atsikraustę į naują vietą kartu su džiaugsmu ir nauju butu, komplekte gaunam ir kaimynus. Blogiausia tai, kad, nepaisant to, ar tie kaimynai geri ar blogi, jie šalia mūsų yra praktiškai visada - tada, kai mes prasausiamės vonioj, tada, kai mes garsiai kalbamės ir netgi tada, kai mes gaminam maistą, ir jiems pro langus lenda maisto kvapai. Nepastebėjot, jog kaimynai žino apie mūsų gyvenimą iki pačių smulkiausių smulkmenų - kada ir su kuo mes grįžtam namo, kada išeinam į darbą, kokią muziką klausom, ką valgom, kada pykstamės, kada nešam šiukšles ir netgi kada miegam ne vieni (nes nu netramdysi savo emocijų dėl kitų labo ;))).
Va dėl to man tie kaimynai ir nepatinka.

Ups... :)

Kaip aš mėgstu, kai viskas ima ir susiklosto žiauriai gerai.
Tiesiog idealiai. Ir tarsi atsitiktinai. Lyg netyčia.... :)
Wonderful.

P.s. dainos klipas - žiauriai juokingas, dainininkė - nenusakomos lyties, bet užtat daina - super'inė :)

Something special

Apie ribas, galimybes ir galėjimus

Praeitą savaitgalį galutinai įsitikinau, jog kai labai nori, gali praktiškai viską.
Visada maniau, jog žiauriai bijau aukščio - kažkada lipau pas tėtę ant stogo (jis tuo metu sėdėjo ant paties kraigo ir smagiai tabalavo kojom :)) kopėtėlėm, tai vos nenumiriau iš baimės. Bet labai norėjau pažiūrėt, kas ant to stogo yra įdomaus ir, visa tirtėdama, užlipau. Beveik. :)
O praeitą savaitgalį nuo vieno čiotko žmogaus gavau galimybę paskraidyt su parasparniu. Po entuziazmo pliūpsnio "kaip fainai, kaip fainai" pamažu atėjo suvokimas, jog aš gi bijau aukščio. :)) Bet vis viena skridau. Jausmas - nenusakomas žodžiais. Sklendi sau įsikibus į instruktoriaus alkūnes nagais, klausai jo pasakojimų ir paprasčiausiai mėgaujiesi ta būsena.
Nerealu.

Kai pagalvoji, jeigu būčiau visiems tvirtinus, kad visgi bijau aukščio, būčiau praradus didžiulį malonumą.
Atrodytų, visai neverta apsistatyt išankstinėm nuostatom ir visus įmanomus veiksmus suskirstyt tuos, kuriuos galiu ir tuos, kurių ne.
Tik nekategoriški žmonės mėgaujasi visais gyvenimo malonumais.
Va taip vat. :)

Good to know

Kartais būna tokių keistai įdomių dienų.
Atrodytų niekas nepasikeitė, bet kažkas vis viena kitaip.
Šiaip visai smagu netgi - visada įdomu pažiūrėt į tuos pačius dalykus iš kitos pusės.
Pavyzdžiui, aš šiandien sugalvojau, kokių noriu batų. Įdomiausia tai, jog iki šiol maniau, jog tokio tipo batai - lievi. Dar įdomiau tai, kad tuos batus radau tokioj vienoj svetainėj, kurioj batų kainos šiek tiek prasilenkia su realiom galimybėm. Kur ten šiek tiek. Sakyčiau, netgi labai. Bet ot tai bėda - pamanykit - batai. Pffff.... Tik dar kartą pažiūrėsiu, pasiseilėsiu... ir tiek. Realiai meluoju - jau kuris laikas suku galvą, kaip man juos gaut. :)))
Dar vienas pavyzdys - šiandien dar nepietavau. Valgiau vien tik rududu. :)) Taip užsisaldinau gyvenimą, kad gal dabar išvis mesiu valgyt? :)) O gal būtų visai nieko? Praslinkčiau po kokio mėnesiuko pro jus visus kaulais barškėdama... :))) Na jau ne. Nesulauksit... :) Savipaguodai: gero žmogaus turi būt daug. Wuhahaha... :)))
Ir kas pasakys, kad šitas šeštadienis - toks pat, kaip ir visi kiti? Visai ne. Vien jau dėl to, kad nebūna vienodų dienų.
Hmz.
Skaitau dabar tą įrašą ir galvoju - kas per paliavos...?
Dabar prisiminiau, kaip kažkada vaikystėj buvau sugalvojus, kad žmogaus širdis naktį ima ir išsijungia, suprask, tam, kad pailsėtų. Šventai tikėjau šita versija tol, kol mano protingoji sesė neišsityčiojo. :)) Tai čia irgi panašiai - iš kai kurių mano blog'o  įrašų galima spręst, kad juos rašiau atjungus smegenis, logiką ar dar bet kokį organą ar jausmą, kurie žūtbūt reikalingi tvarkingam egzistavimui.
Bet gi taip kartais įdomiau. :P

Do you...?

Mėgstu rūke pasislėpusius ir pabalusiais krašteliais margais medžių lapais atslenkančius rudeniškai šaltus rytus. Šalta. Niūru. Bet kaip intriguoja.... :)
Net ir liuoksint per balas, saugant naujus batus, ar gremžiant automobilio stiklą po pirmų šalnų, net ir pykstant ant lietuviškų orų, nes kava iš statoil'o lauke bemat atšala, vis viena kažkaip aplink tvyro toks intymus, jaukus, paslaptingas, kvepiantis obuolių pyragu ir cinamonu rudens dvelksmas.
Nes patys smagiausi pokalbiai, ieškant šilumos ir šnabždant į ausį šildančius žodžius, įvyksta tik rudenį.
Nes tik tada turi pilną teisę vidury dienos šmurkštelt į patalus pasišildyt su puodeliu arbatos, nes dar neįjungė šildymo.
Ir pyragą, tik ką ištrauktą iš orkaitės galima valgyt karštą, nes nereik mamos įtikinėt, kad lauke sušalai ir tas garuojantis gabalėlis tik padės, bet nepakenks.
Ir tik todėl, kad atšalus orams ir vėl pradėjus skaudėt gerklei gali gaut didžiulę porciją dėmesio, nes sirguliukais gi reikia rūpintis... :)
Rudenį ir kava labiausiai šildo, ir vakarai jaukiausi, ir meilė stipriausia, ir apsikabinimai patys tvirčiausi, ir dar daug daug visko...
Neburbėkit - taip sakant - enjoy, kadangi netruksim pastebėt, kaip tas ruduo ims ir prabėgs.
Gražaus savaitgalio... :)