Laiškas tau

Labas... :)
Keistą būdą pasirinkau atviravimui, ar ne? Teoriškai šitas laiškas turėjo el. pašto formatu nukeliaut tiesiai į tavo dėžutę, kurioj tu, tikrindamas darbo naujienas turėjai jį atrast.
Bet pripažink - juk taip neįdomu.
Geriau įdėsiu jį čia. Ne tam, kad kiti matytų (taip be abejo, matys, tačiau viską iš esmės suprasi tik tu). Ir ne tam, kad noriu visam pasauliui šaukt, kaip labai tave myliu (visada vertinau tave ir save už subtilią jausmų raišką).
Kažkada kažkas protingai yra pasakęs, jog apie meilę nereikia kalbėt - ja reik gyvent. Nepastebėjai, jog būtent taip mes ir darom..?
Tačiau apie viską nuo pradžių.
Klausi, kam tau rašau? Teoriškai turėčiau kalbėt apie tai, kad rytoj tau ir man labai svarbi proga, todėl visą dėmesį skirsiu tik tau. Ir mylėsiu rytoj labiau, nes gi priklauso. Bulshit, ar ne?
Niekaip negaliu suvokt vieno dalyko. Kaip čia taip nutiko, kad tie ketveri metai su tavim taip greit prabėgo...?
Atrodo dar visai neseniai virpančiom kojom ėjau su tavim pasimatyt pirmąkart. Nors realiai perdedu - niekas ten man nevirpėjo. Papūčiau lūpas, nutaisiau grimasą "o man dzin" ir, kaip tu sakei, pasirodžiau tau pasipūtus. :))
Ko gero pažadinau tavo principus, nes maždaug po poros savaičių, lyjant lietui, mes aiškinomės santykius ir ta pasipūtėlė tapo tavo teisėta drauge.
Aš vis dažniau pagaunu save galvojant apie tai, kad tiesiog unikalu, kaip per tam tikrą laiką žmonės supanašėja. Turbūt niekas kitas taip nesupranta manęs kaip tu (na išskyrus mano tėvus, kurie kažkokiu išvis antgamtiniu būdu supranta, kaip man sekasi ir kuo gyvenu).
Mums net nereikia 24 val. būt kartu, kad palaikytumėm pastovų jausmą, aistrą ar ryšį. Vien žinojimas, jog tu esi kažkur netoliese mane nuramina ir, tuo pačiu, tonizuoja.
Kuo toliau, tuo labiau aš suvokiu, jog tas žmogus nėra tas, su kuriuo retkarčiais smagu susitikus papliaukšt niekus, ir ne tas, kuriam kartais jauti aistrą, ir tikrai ne tas, prieš kurį nori pasirodyt geresnė nei esi. Tas žmogus yra tas, kuriame randi ne tik visus šiuos dalykus, bet ir kuriuo besąlygiškai pasitiki - tik jam gali skambint nutikus bėdai ir pasakot dalykus, kurių nenori žinot netgi pati.
Dėl tavęs aš galiu viską. Nesvarbu ar tai būtų pasaulinės premijos vertas žygis, ar paprastai ištartas žodis.
Ir nesvarbu kiek tai man kainuos - fiziškai ar morališkai.
Dievinu mūsų rytus kartus. Ir vakarus. Ir naktis.
Dievinu tavo buvimą šalia.
Dievinu mūsų dabartį ir ateitį (nes, pastebėjai, būnant kartu mūsų svajonės virsta realybe...? :).
Dievinu tą "aš" virsmą į "mes", tuo pačiu išlaikant asmenybes.
Ačiū už tai, kad esi.