Visada maniau, jog žiauriai bijau aukščio - kažkada lipau pas tėtę ant stogo (jis tuo metu sėdėjo ant paties kraigo ir smagiai tabalavo kojom :)) kopėtėlėm, tai vos nenumiriau iš baimės. Bet labai norėjau pažiūrėt, kas ant to stogo yra įdomaus ir, visa tirtėdama, užlipau. Beveik. :)
O praeitą savaitgalį nuo vieno čiotko žmogaus gavau galimybę paskraidyt su parasparniu. Po entuziazmo pliūpsnio "kaip fainai, kaip fainai" pamažu atėjo suvokimas, jog aš gi bijau aukščio. :)) Bet vis viena skridau. Jausmas - nenusakomas žodžiais. Sklendi sau įsikibus į instruktoriaus alkūnes nagais, klausai jo pasakojimų ir paprasčiausiai mėgaujiesi ta būsena.
Nerealu.
Atrodytų, visai neverta apsistatyt išankstinėm nuostatom ir visus įmanomus veiksmus suskirstyt tuos, kuriuos galiu ir tuos, kurių ne.
Tik nekategoriški žmonės mėgaujasi visais gyvenimo malonumais.
Va taip vat. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą