Atsitiktinumai

Spėkit, mielieji, koks šansas sankryžoj pervažiuot per raudoną šviesoforo šviesą, kai tuo metu iš dviejų gatvėj esančių automobilių vienas yra policijos, būt sustabdytai ir apsižiūrėt, jog neturi prie savęs nei teisių, nei automobilio dokumentų....? Aha, labai mažas. Bet visgi man pavyko. :)))

Kiss me

 
Kažkaip aš galvojau galvojau ir sugalvojau, kad bučiuotis yra gerai. :))) Geniali mintis, ar ne?
Kalbu ne apie tuos bučinius, kai gimtadienio proga sveikini draugą/draugę, ir ne apie tuos, kai lakoniškai pakšteli pusbrolį į lūpas, nes seniai mateisi. Ir net ne apie tuos, paaugliškus laižiakus per valčių žygį, kurie dažniausiai pasibaigdavo mėlynėm, nes gi tai - taip krūtai. :))
Kalbu apie tuos, tikrus, neišgalvotus, aistros kupinus įsimylėjėlių pasibučiavimus, kai užtenka prisiliest lūpom prie lūpų, kad pasaulis akimirkai sustotų, kelioms minutėms išgaruotų visos (ne)egzistuojančios problemos ar rūpesčiai ir visi pojūčiai, nervų šaknelės ir patyrimai susikoncentruotų į tą vieną, stiprų, šiltą, seilėtą veiksmą...:)
Tada tiesiog atsipalaiduoji ir mėgaujiesi.
Et, nepakartojama.
Ir dar, kad ir kokie nuostabūs būtų bučiniai, egzistuoja akimirka prieš pat juos. Kai akys susitinka ir įsispitrija vienos į kitas, kai pirštai tarsi netyčia prisiliečia prie kūno, kai padažnėja kvėpavimas ir staiga nei iš šio, nei iš to pritrūksta žodžių. Ir kai jau jauti, kad jau tuoj tuoj tave pabučiuos, jau artėja artėja lūpossss..... Aaaaaa..... Ir susileidi. Ir subėgi į balutę tarsi braškiniai ledai saulės atokaitoj.
Man gražu, kai seneliukai bučiuoja vienas kitą į lūpas. Nors pas mus vyrauja nuostata, kad kažkur nuo 55-erių metų bučiuotis viešai - nepadoru. Tada visi bučiuoja vienas kitą į lūpas. Dažniausiai jubiliejų ar kitų kalendorinių švenčių proga. Bet aš tai žinau, kad, kai būsiu sena miela 70-metė senutė (labai tikiuosi tuo metu dar atrodyt pusėtinai, kadangi botulinas ir kosmetika - visagaliai wuahahaaaa :))))), vis dar bučiuosiu savo vyrą į lūpas ir stipriai. Ir visur, kur norėsiu. Va taip vat.
Be tooooo...:

1. Gydytojai nustatė, kad ilgi bučiniai palankiai veikia kraujotakos sistemą. Juk bučiuojantis pulsas padažnėja iki 110 kartų per minutę. Tai puiki treniruotė širdies – kraujagyslių sistemai!
2. Bučiuokitės dažniau! Tai savo globotiniams, išleidžiantiems šimtus dolerių dantų gydymui ir protezavimui, rekomenduoja autoritetingi vakarų odontologai. Visa esmė tame, kad bučiuojantis ne tik išsiskiria daugiau seilių, – jose padidėja kalcio koncentracija. Taigi ženkliai sumažėja ėduonies tikimybė.
3. Bučiuotis kuo dažniau kviečia ir vokiečių mokslininkai. Aistringi bučiniai naudingi sveikatai. Tai neblogi fiziniai pratimai – dalyvauja 34 veido raumenys ir sudega 150 kalorijų (kaip 15 minučių plaukiant krauliu).
4. Bučiuodamiesi mes pasikeičiame 9 mg vandens, 0,7g albuminų, 0,18g organinių medžiagų, 0,7mg riebalų, 0,45mg druskų ir … 250 bakterijų! Tačiau tai visiškai nekelia mirtino pavojaus. Kiekvieno žmogaus seilėse yra fermentų ir antikūnių, kurie sugeba apsaugoti nuo infekcijos. Be to, seilėse yra androsterono – medžiagos, pažadinančios seksualinius poreikius.
5. Moterys bučiniams teikia didesnę reikšmę nei vyrai. Kai kurios moterys tvirtina, kad besibučiuodamos patiria orgazmą. Šiuo fenomenu gali pasigirti 1 – 2% silpnosios lyties atstovių.
6. Kvėpavimo susilaikymas bučiuojantis palankiai veikia organizmą – tereikia prisiminti įvairias sveikatą stiprinančio kvėpavimo technikas, pavyzdžiui, pranajamos jogą. Nors ir ne visi besibučiuojantys patenka į “septintą dangų”, bet į kraują išsiskyrus endorfinams, kurie turi narkotinių savybių, mes pasijuntame dieviškai ir nusiraminame.

 Vienu žodžiu, esmė - bučiuotis yra gerai. :))

Sweet like a cake

Jeigu šiandien keptum saldžius pyragėlius, kokie jie būtų?
Paprasti, biskvitiniai keksiukai su sauja razinų pagal šimtametį močiutės receptą...? Pasipūtę šokoladiniai skanėstai su blizgančiu glajum...? O gal rausvi kremo patalai, jaukiai įsitaisę garbanotam tešlos krepšely...?
Variantų begalės - per ilgus žmonijos gyvavimo metus prisikaupė ir dar prisikaups daugybė pačių įvairiausių receptų, pagal kuriuos, kaitaliojant ingredientų sudėtį, bus galima išrast vis naujų skanumynų.
Aš, pavyzdžiui, šiandien kepčiau minkštą puraus biskvito kamuoliuką, į kurio vidų su konditeriniu švirkštu pripurkščiau saldaus kremo - jis turėtų būt vanilinis. Tada pyragėlis įgautų išsipūtusio ir tuoj tuoj grasinančio susprogt mini balionėlio formą. Ant viršaus suraityčiau plaktos grietinėlės viršūnėlę ir patupdyčiau rūgščiai prisirpusią vyšnią.
Kad nebūtų per saldu.
Ar kartais nepagalvojat, jog klausimas, kurį uždaviau šio įrašo pradžioj, kiekvieną dieną turėtų vis skirtingus atsakymus, iš kurių kiekvienas reprezentuotų tą dieną...? :) Įdomu, tiesa? Juk niekada nebūna vienodų pyragėlių... :)
Labanakt.

 

Clearly

“I’ve lost a lot of battles, but I’ve never lost sight of the war. My goal is to fight my way to a day when we’re old and gray and she looks at me and says ‘I’m glad you never gave up.’ Until then, I fight. No retreat, baby. No surrender.” (Californication)


Oho.
Atrodo laikas bėga net ne minutėmis, dienomis ir savaitėmis, o - metais.
Ko verta akimirka persiverčiant vieniems metams į kitus...?
Anksčiau man atrodė, jog nuo naujų viskas prasideda iš naujo - kartu su fejerverkų liepsnomis tarsi iš niekur atsiranda kažkokių naujų, neišsemiamų jėgų, gigantiškų tikslų, didžiulių norų ir netikėtų vertybių gausybė ir viskas, absoliučiai viskas prasideda iš naujo. Taip, naujieji - savotiška pradžia, tiksliau - paskata jai. Tai proga keist darbą, pradėt laikytis dietos, gydytis priklausomybes (pvz.: pirkiniams), mest keiktis ar rūkyt. Galima susirašyt aibę darbų ir darbelių, ties kuriais vėliau bus galima dėliot pliusiukus (ar, nusivylimui - minusiukus).
Šiems naujiesiems aš nekuriu planų ir nesidėlioju darbų, kuriuos turiu padaryt. Aš turiu tikslus, kurie neatsirado iš niekur laikrodžio rodyklei mušant dvylikos - visi jie, it kokie stalaktitai, laikui bėgant susiformavo iš norų, vertybių, siekių ir, aišku, aplinkybių. Ir tiems mano tikslams vienodai šviečia, ar dabar - žiema ar vasara, jie tiesiog egzistuoja ir lūkuriuoja, kol bus išpildyti. Ir man pavyksta.
2011-uosius kaip susitarę visi šarlatanai, astrologai ir kiti įvairaus plauko raganiai vadina ramybės metais. Gal ir gerai - ramybės niekada nebūna per daug. Bet man daug labiau patiktų, jeigu vietoj jos nauji metai atneštų aiškumo - aiškių, tikrų, neišgalvotų dalykų, kai nekyla klausimų kas? ir kodėl?.
Jėzau, kaip nekenčiu laukt. Ir spėliot. Košmaras... :) Na nekantri aš, nors tu ką.
Taigi, mielieji, nelinkėsiu Jums ramybės ar kokios kitokios banalybės.
Linkiu daug daug aiškumo - tada viskas tampa paprasta ir įmanoma. :)