Sudėtingas pavadinimas, tiesa...? Jau miręs prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as simuliakru vadino tokią daikto, reiškinio ar fenomeno būklę, kai tas daiktas veidrodžio principu nebeatspindi šalia vykstančio gyvenimo, o imasi vaizduoti ir rodyti tą, ko iš tiesų nėra.
Prisimenu kai mano numylėtinis dėstytojas (kuris vėliau buvo ir mano bakalauro vadovas, dėl ko jį iki šiol myliu) liepė perskaityt šito filosofo knygą, pykau kaip didelė - niekada nemėgau panašių veikalų. Bet visi reiškiniai ir teoriniai dalykai tampa aktualūs tik tada, kai juos praktiškai suvoki. Sudėtinga?
Pabandysiu paprasčiau.
Ar Jūs nepastebėjot, jog kasdien aplink mus pilna netikroviškų t.y. dirbtinų veiksmų, reiškinių, žmonių, daiktų ir pan.? Pažiūrėkit patys į save - diena iš dienos mes stengiamės būt geresni, šaunesni, mielesni ir draugiškesni nei esam iš tiesų. Mes giriam kitus, juokiamės iš nejuokingų pokštų, šypsomės nemėgstamiem žmonėm (ypač jeigu kažko iš jų reik), tylim, kai ant mūsų šaukia, sutinkam su priešinga nuomone (dažniausiai dėl šventos ramybės), darbe mes stengiamės atrodyt rimtesni, protingesni, veiklesni, universitete - geriau išmanantys dėstomą dalyką nei kiti, pas draugus - šaunesni darbuotojai ir studentai nei esam iš tiesų. Mes kuriam, vaidinam, prisigalvojam naujų vaidmenų ... Ir taip elgiamės visi. Be išimties. Paprasčiausiai skiriasi vaidybos laipsnis. Štai, prašau, Jums ir simuliakras.
Kai pagalvoju, tai iš esmės nuotraukos irgi yra simuliakrai - dabar atsistojam prie šito mielo vaizdelio, nusišypsom, viens du trys - nuotrauką į FB jau turim! Visi, kurie užeis į mūsų profilį ją pamatys... :) Nuotraukoj mes gražūs, linksmi ir laimingi (jeigu nepaisysim to fakto, kad tada labai stipriai trynė batai, buvo tik ką apsipykę ir žiauriai norėjom valgyt). Aišku, čia - kraštutinumas, bet juk visada visi fotografuojamės tokiu rakursu, kuriuo mes atrodom gražiausi... :)
Kartais atrodymas geresniu - savotiška saviapgaulė. Bet tas galioja tik silpniems žmonėms, kuriems, norint užtikrint nuolatinį judėjimą gyvenime, reikia nuolatos spardyt užpakalį. Stiprūs žmonės nekuria iliuzijų ir dirbtinių vaizdinių - jie jau patys savaime yra tokie ir visi simuliakrai jų gyvenime reikalingi tik dėl įdomumo. Arba naudos.
Kartais pagalvoju, jog išsilavinę žmonės gyvena gerokai sudėtingesnį gyvenimą nei, pavyzdžiui, dvi klases baigę provincialai. Pastariesiems viskas paprasta ir lengva - vienintelė gyvenimo dilema - ar rytoj pranašaujamas lietus neišplaus tik ką pasodintų bulvių ir ar iki pietų spės į kaimo parduotuvėlę atvežt ko nors stipresnio. Kai, tuo tarpu, išsilavinę bakalaurai ir magistrai dėlioja diskontuotų verčių lenteles, kelia hermeneutinio principo klausimą ir nagrinėja akcijų kurso kitimą bei pelningumą. Sorry, ir vėl kraštutinumai.... :) Bet nesakykit - tiesa.
Nežinau, kas geriau. Apsistatyt aplink save virtines simuliakrų, iš kurių kiekvienas paruoštas tam tikrai progai, ar, spjovus į visas normas ir reikalavimus būt tuo, kuo esi. Juk derintis irgi kartais reikia... :)
Labanakt.
4 komentarai:
Nesutinku su privincialų ir išsilavinimą turinčių žmonių palyginimu... Kai LT kaip ant keptuvės blynai-kepami magistrai ir vėliau tokie žmonės gauna ,,dideles,, pareigas valstybinėse įstaigose,giminaičių fabrikuose ir.t.t.Tokie ,,išsilavinę" Eruditai,tikrai negalvoja apie jokias hipotezes ir nesprendžia logiškų-nelogiškų uždavinių...Kai kurie iš jų mažiau žino,nei tas provincialas,bet už tai turi bakalaur,magistrą,ar net daktaro laipsnį.. Pati žinai-kaip yra,tad lyginti beprasmiška...Ba būtent tie ,,išsilavinę" ir yra didžiausi SIMULIAKRAI,nes padarys viską,kad jų įvazdis būtų aukščiausio lygio be ypatingų pastangų! :)
Nea, čia kalba apie tuos, protinguosius išasilavinusius ir apie tuos, kvailuosius neišsilavinusius :))) Žo, supratai :D
Kaip isivaizduojate gyvenima be simuliakru ? Ar tai nera vienas is gyvenimo varikliu ? Pastangos buti geresniu nei esi suteikia motyvacijos kitiems buti dar geresniais uz netikraji tave. Tai skatina zmones tobuleti ir kazko siekti, mastyti ;)
"Visi gyvename savo mąstymo ribose telpantį gyvenimą. Norėdami gyventi visavertiškiau, privalome išplėsti ir mąstymą."
T. Dreier
Yep, iš vienos pusės - tikrai taip. Bet iš kitos...? Juk kiekvienas simuliakras - savotiškas melas, kuris paliečia ne tik patį tave, bet ir kitus. Juk jeigu kažkas galvoja, kad tu esi toks, koks neesi, pasitaikius pirmai progai/klaidai nusivils tavim. O tai jau bad. Bet, iš kitos pusės, aukštesnė kertelė, kaip tu ir sakai, priverčia pasitempt :).
Rašyti komentarą