Magic

Aš kartais pamirštu, koks jis romantiškas.
Gyvenimas kartu, be gausybės džiugių akimirkų, prigesina kai kurias savo ir kito žmogaus savybių, kurios, pasislėpę po rutina, laukia tinkamo momento. Kai kurios - nesulaukia, o kai kurios - vėl pasirodo kai mažiausiai tikiesi.
Tada jis žiuri didelėm akim į tave ir vidury nakties sugalvoja važiuot žiūrėt, kaip oro uoste leidžiasi lėktuvai. Visą kelią visu garsu groja queen'ai, garuoja karštutėlė kava (statoil'o puodeliuose, kuriems jis kantriai visą mėnesį rinko lipdukus tam, kad turėtumėm vienodus :) ir ... tylim.
Oro uoste visom spalvom mirga kylantys/besileidžiantys lėktuvai, skuba lagaminais nešini žmonės, o visoj toj suirtuėj - mes abu. Tarsi sustingsę, susikoncetravę vienas į kitą ir tarsi nematom tų lėtuvų, kurių čia atvažiavom pažiūrėt. 
Nereikia nieko sakyt - tokiom akimirkom tyla būna pati jaukiausia, o kiekvienas ištartas žodis nuskamba tarsi nepadorus garsas, sutrikdantis intymumą.
Kažkokiu tik jam žinomu būdu jis supranta, ko ir kada man reikia. Užsidarom į savo mažytį pasaulėlį, kuriame - tik mes abu, ir vėl pasisemiam jėgų ir ryžto rytojui. Nes juk viskas bus gerai, nes aš turiu tave... :)
Ir nieks nebebaisu, ir niekam nebėra kliūčių.
Tu - mano narkotikas, mano aistra, mano dalelė.
Tu - atsakymas į visus klausimus.
Tu. Ir vien tik tu.



Myliu.

Boom boom boom

Jau kaip laukiu pavasario.... :) O jisai, bjaurybė, vis erzina - čia ateina, čia vėl pradingsta... Tarsi būdamas alkanas pasidėtum palei nosį diiiiiidelį tortą su grietinėliniu kremu, švytuojančiais želė gabaliukais ir braškėm ir negalėtum jo paimt... Noooottttt.... :))) Baisumėlis. Bet nieko tokio, gal, mes kantrūs, išlauksim tą šaltą piktą žiemą ir pagaliau atšils.
O tadaaaa, ir kava botankėj per pietų pertrauką, ir pasišildymas ant laisvės suoliukų, ir būtinas kasmetinis apsilankymas ZOO'sode, ir naujų tobulų batukų išvedimas į laukąąąą (aaaaa, o kur dar visi kiti nauji rūbai pavasraiuuuuuiiii, ojjjj vaikyyyyytiiiii :)))), ir kava balkone, ir žibučių paieškos su šeima ir dar daug daug visko. :) Pavasaris - fantastiškas metų laikas.
O kol kas - vis dar žiema.
Šia savaitgalis buvo toks, sakyčiau įdomus. Su daug shopping'o, daug kino, daug namų ruošos ir .... pastangų rašyt magistrinį. Kaupiuosi kaupiuosi ir niekaip negaliu susikaupt.
Vakar su meile žiūrėjom tokį filmą "Sanctum". Tik prie įėjimo į salę supratom, kad pasirinkom 3D seansą :)))) Atradau naują savo baisybę - bijau tokių uždarų dalykų kaip siauri urvai ir uolos. Nu ragas, įkištų kas nors mane į tokią skylę, kaip tie visi speleologai nardo ir - out, numirčiau vien nuo pačios minties. O filmas tai toks.... Ką žinau, nieko ypatingo. O tas 3D, pasakysiu, įgriso iki gyvo kaulo - dabar taip skatinama žiūrėt beveik visus filmus ir, kad būtų kažkas OHO, tikrai nėra. Pavyzdžiui, mano lauktas Alice in Wonderland šiek tiek nuvylė, nes naiviai tikėjausi, jog tas technikos stebuklas ant nosies leis pasijust vienu iš veiksmo dalyvių :)))) Deja deja :))) Kažkaip trumpas filmukas Paryžiaus Disneilende 3D padarė didesnį įspūdį :)) Bet gera naujiena yra ta, kad pagaliau išėjo nauja Karibų piratų dalis ir ooooo, joje be mano numylėtinio J. Deppo vaidins ir Penelope Cruz :))))) Wiiiii :)))) Ir nevaidins nei Bloom'as, nei Knightley ( jie abudu man visai patiko, tik biškutį erzino :))).
Tai vat, tokios naujienos iš kino fronto.
Šiandienos planuose - popietė su brangiuoju, susitikimas su draugėm ir... poilsis. Nes rytoj - vėėėėllll nauja savaitė. Bet juk kiekviena nauja darbo savaitė priartina pavasarį, ar ne...? :)

Say Ok

Tekšt.
Tekšt.
Tekšt.
Hmz, prakeikta kriauklė. Kiek kartų aš tavęs prašiau ją sutaisyt? Tas kvailas naujas kranas išvarys mane iš proto... :) Kas čia per? Juk turėjo nuskambėt piktai ir grėsmingai. Bet kažkaip visai nemoku aš ilgai ant tavęs pykt. Ir, pamanyk, kokia smulkmena yra kriauklė?
Išvis, kai pagalvoju, aplink mus - vienos smulkmenos. Kam kvaršint galvą dėl jų?
Juk nevykėliai darbai yra pakeičiami, sunkūs egzaminai - išlaikomi, po barnių - susitaikoma, praeities klaidos - užmirštamos, o sudužusios lėkštės šukės - išmetamos tam, kad indaujoj atsirastų nauja daili lėkštė.
Aš, pavyzdžiui, koncentruojuosi į mažus dienos džiaugsmelius. Mylimojo paliktas laiškutis ryte man pakelia nuotaiką visai dienai, juokingas šuo gatvėj priverčia nusikvatot balsu, o tai, kad po kelių dienų laukia apsilankymas pas kirpėją, garantuotai suteikia malonumo visoms toms dienoms iki tos didžiosios. :))) Kai yra dėl ko džiaugtis, visos problemos ir bėdos susitraukia it kokios mažos razinos ir pasislepia kažkur toli toli kamputy laukdamos, kol bus išspręstos. Nes, mielieji, nepastebėjot, jog, nepriklausomai nuo to, ar mes nervinamės ar ne, visi tie įvykiai vis viena vyksta. Tad kam eikvot gyvybines jėgas tiesiog šiaip sau...?
Nėra neišsprendžiamų bėdų. Yra tik suvokimas, jog žmogaus galimybės - ribotos. Bullshit... :) Mes galim daug daugiau, nei įsivaizduojam.
Ar aš tau šiandien jau sakiau, kaip labai labai tave myliu...? ;)

Kulinarinė valandėlė arba kaip madam Lina kepė pyragą ne iš miltelių

Na ką, mielieji... :)) Tobuli šeimynėlės nuotykiai tęsiasi wuahahhaa.... :))) Kadangi jau iki gyvos galvos daėdė sėdėt namuose (neesmė, kad praktiškai visą dieną vis viena dirbu), šiandien sugalvojau kept pyragą.
Kadangi mano vyrai šitą idėją labai palaikė (brangusis iš pradžių bandė atkalbėt, nes dažniausiai po visų kulinarinių mano eksperimentų virtuvę reik praktiškai šveist, bet kai pagrasinau, kad mesiu jį mylėt ir pasiskundžiau, kad aš sirguliukė ir man reik išskirtinio dėmesio, sake"'ok ok, kepk, juk tu pati šauniausia kepėja iš visų kepėjų" wuahahhaa ;)))), o Bagiui trumpai tariant buvo pofig:

 

Taigi, sugalvojau kept pyragą su vyšniom. Kadangi aš manau, kad Jums nerealiai įdomu kaip ir ką dariau :)))))), tai įdėsiu viso kepimo eigą (visada svajojau parašyt bent vieną įrašą apie maisto gaminimą :)))).

Taigi.... Tamapaparamammmm..... Dėmesio!!! Pyragas su vyšniommmm (ir ne bet koks, o tikras! Ne iš pakelio.... :))))

Mums prireiks:

• Sviesto -180 gr,
• cukraus -170 gr.
• 4 kiaušinių
• miltų -200 gr.
• šaukštelio kepimo miltelių
• pakelio šaldytų (vasarą -šviežių) vyšnių be kauliukų. 

Imam sviestą ir išsukam su cukrum:

Kadangi aš ignoruoju mikserį, visus plakinius turiu plakt savo mielom rankutėm. Bet ganėtinai greit išsiminkė - sviestas buvo jau kaip reikiant pašilęs, tai rankučių per daug nenuvarginau.
Tada išplakam kiaušinius kitam dubenėly (pas mane jie ryškiai geltoni, nes kaimiškiiiii - tikrų gražių rainų vištukių, kurios sau mėšlinėja po dailia tvorele aptvertą kiemą - cinikai čiaupiasi bla bla bla nieko negirdžiu :))))):

Turiu dar pastebėt, jog mūsų namie apie kiaušinius per garsiai nekalbama (jau treji metai, kaip Bagis ėėėė mmmmm nu jų neturi, tai kam jam mint ant nuospaudos....? :)))))))))))))))))))
Tada viską makalojam makalojam makalojam, įberiam vanilio cukraus ir vėl makalojam.... :))))
O tada beriam miltus ir kepimo miltelius. Rezultatas turėtų būt toks:

Va tada imam vyšniassss, jas nusausinam (ar žinojot, jog jos labai skanu su vaniliniais ledais...? :) ir beriam ant tešla padengtos skardos. Kuo vyšnių daugiau, tuo geriau (bet tuo pačiu ir rūgščiau).
Išeina va taip:

Ir šaunam į orkaitę.
Ir tada laukiam maždaug 30-45 min.
Tuo laiku sugebėjau pažiūrėt vieną "How I met your mother" seriją ir nusilakuot nagus.
Kaip tik tuo metu į namus pargįžo vyras, o namuose ideali tvarka, kvepia pyragas, miaukia katinas, tarp krūvos indų sukuosi aš, žodžiu idilėėėėė :))))))))))))))) Wuhahhaaaaa..... :))))))
Brangusis sakė, kad skanu (nors jis visada taip sako :))). Bagiui irgi lygtais patiko.
Ryt jo nešiu į darbą, nes mano vargšelę kolegę darbai baigia nustekent. Pavalgys mano stebuklingo pyrago ir atsigaus. Va taip vat. :)))))
Galutinis rezultatas:

Wwwiiii .... ;)))) O dabar giriam mane giriam giriammmmm.... :))))))) (žinau, kad negirsit, bet bele parėkaut :))).

In my secret life

Jau kelias dienas brandinau šitą blog'o įrašą.
Nepagalvojat, kad visi mes turim kažką, ko nežino net patys artimiausi draugai/giminaičiai/šeimos nariai?
Pas vienus tai - viso labo smulkmenėlės (tokios kaip apgamas kur nors ant kojos ar vaiduoklių fobija), pas kitus - slaptos antros šeimos ir pamesti vaikai.
Sakot, Jūs nieko neslepiat? Nejuokinkit. Į sąvoką slėpti įskaičiuojamas ir "šventas" melas, kai draugui išpūtus akis tvirtinti, jog šita nauja suknelė kainavo viso labo 15 Lt (neesmė, kad naujai atsidariusioj parduotuvėj dėl jos teko grumtis su apystore moteriške ir, kai jau nebebuvo kur dingt,už ją suplojai visą šimtą litų) arba kai suvalgai paskutinį pyragaitį ir įtikini save, jog jam būtų buvę liūdna vienam tūnot lėkštėj.
Kvaila būtų ieškot kažkokių sąsajų ar tendencijų tarp visų mūsų slaptų gyvenimų, kadangi visi mes absoliučiai skirtingi padarai, visiškai skirtingai leidžiantys dienas. Tačiau kartais būna labai įdomu stebėt žmogų, kuris nežino, jog tu žinai apie jo secret life. Jis vaidina, apsimetinėja, mirksi ilgom blakstienom ir rimtu veidu tvirtina būtus ir nebūtus dalykus. Mano viena exklasiokė, kuri nuolatos laikydavosi visų įmanomų dietų, deklaruodavo sveiką gyvensenos būdą ir išpūsdavo akis, kai aš patenkinta kimšdavau bandelę iš valgyklos (OMG, kiek kalorijų!!!), per vieną vakarėlį apgirtus išsidavė, jog vakarais mėgaujasi visokiu šlamštamaisčiu.Kita, vėlgi visų mylima, gerbiama diva, kuri niekada nepraleisdavo progos pasigirt kaip viskas pas ją yra šaunu, apsilankė pas gydytojus atseit profilaktiškai ir tie jai tiesiai į veidą drėbė diagnozę - depresija. Va taip vat.
Tokius pavyzdžius galėtum vardint ir vardint, be galo be krašto, tik nelabai matau tam tikslo. Tokios istorijos - ne pavyzdžiai. Jau greičiau jos iš tos operos - "bet tai tu matai ko tik nebūna...". Savotiška savipagalba.
Iš kitos pusės visi paslėpti dalykai, kurių apie mus nežino aplinkiniai, yra neabejotina mūsų tapatybės dalis.

Aišku, yra žmonių, kurie apie save išvis nieko neslepia - padžiauna tą savo tapatybę ant skalbinių virvės kartu su triusikėliais ir leidžia visiems ja gėrėtis. Hmz... :) Lai... :)
Neturim teisės tokių žmonių smerkt - visi gyvena taip, kaip jiems tuo metu atrodo teisinga.
Bet kuriuo atveju - įdomu... :)

Apie vaikus, vyrus ir rajonus

Vakar ir šiandien su savo brangiuoju panirom į šeimyninius rūpesčius.
Nežinau, ar čia kaltas namuose pas tėvus pasigautas peršalimas, ar čia šiaip, "socialinė branda", bet vakar vakarą leidom besirinkdami vaikiškas lovytes, o šiandien - diskutuodami apie rajoną, kuriame norėtumėm naujo buto. Pirmu atveju nuomonės sutapo - užkabinau brangųjį su idėja vaikeliui turėt lopšį... :) Žiauriai nepraktiška, bet užtat kaip gražu... :) Patys nerealiausi lopšiai yra tvirtinami prie lubų, su žaviai besiplaikstančiom užuolaidėlėm (aliuzija į senovės lietuvių turėtus pintus lopšius, kuriuos kabindavo paprasčiausiai per siją permetę pintą virvę).
Antru klausimu mūsų nuomonės kardinaliai išsiskyrė - mano pageidaujami rajonai yra visiškai kiti, nei brangiojo :))). Po ilgų diskusijų nutarėm, kad butus žiūrėsim visuose juose ir rinksimės tą, kuris labiausiai patiks nepriklausomai nuo to, kuriame rajone jis bus (na, aišku, išskyrus kokius nors Ž. Šančius, nes turėt kieme keliolika kaimynų čigonų kažkaip visai neviliojanti perspektyva :))). Pavyzdžiui, kai mes važiuojam pro Slabotkės čigonynus ir pakvimpa dūmais, brangusis sako, kad chebra kepa čigoną wuahhaaaa :)))))).
Kas dar kalbant apie vaikus, šiandien dar turėjau tokį įdomų pašnekesį su vienu biču apie vyrus ir vaikus. Jeigu skirstysim vyrus į dvi rūšis - tie, vadinamieji palaidūnai ir tie, vadinamieji, šeimyniniai, tai, gan įdomu, bet pastebėjau, jog pirmieji kažkaip labiau būna pasirengę vaikų norėjimui/turėjimui. Nes tie rimtieji dažniausiai dvejoja ir pats vaiko atsiradimas jiems asocijuojasi su didžiuliu ir rimtu dalyku. O vyrai - palaidūnai vaikų nori, bet tai nėra priežastis atsisakyt visų kitų malonumų. Taigi, mano vieno draugo teorija:

Ha ha :))) Geras, ką? Įdomu, kaip yra iš tiesų? Gal tie "rimtieji" vyrai į viską žiūri paprasčiausiai rimčiau?
Apskritai toks mistiškas klausimas yra "ar tu jau pasiruošęs(-usi) turėt vaiką. Hmz. Įdomu, o iš kur žinot?

Et, paskutiniu metu vis prigaunu save vis dažniau galvojant apie vaikus. WTF? :)))))))) Bet, kadangi tas pats mano šiandieninis pašnekovas sakė, kad čia normalu, vadinasi ir yra normalu. Vat jeigu jau nenorėčiau, tada būtų nekas.
Ha ha.... :)))) Nu ir mintys šian pas mane.... :)))))) Einu matuotis temperatūros - gal čia jos įtaka...? :)))

Bubble gum

Man visai nereikia tikrų, neišgalvotų faktų, pabrėžiančių realybę.
Visai nereik.
Nereikia ir piktų, skatinančių susimąstyt žodžių. O kam?
Nereikia ir smerkiančio žvilgsnio, kai kažką darau ne taip. Baik. Liaukis. Nežiūrėk taip į mane.
Kodėl rožinė spalva - negerai?
Kramtau kramtau, išpučiu didelį didelį rožinį burbulą, kuris, rizikuodamas bet kurią minutę susprogt, man simbolizuoja vaikystę.
Bum.
Susprogo.
Noriu šėlsmo, nutrūktgalviškų nuotykių, noriu taškytis jūros vandeniu bėgant pakrante, noriu skaičiuot jonvabalius, sklandančius ore, noriu plyšaut visa gerkle nebijant, kad kas nors išgirs.
Noriu statyt milžiniškas smėlio pilis, pūst muilo burbulus, vaikyt drugelius ir morkom maitint sraiges.
Noriu neklaust kodėl ir neieškot į šitą klausimą atsakymų.
Bum. Bet burbulas vis viena sprogsta.

Utitutiuuuu.... :))))

Visi namai pilni blynų kvapo (nu ok ok, biškutį pridegė, bet gi aš nekalta, kad vienas kvailas blynas turėjo tokį mažą pimpuką, kuris bežvejojant jo didįjį draugelį atskilo ir, kol buvo išgaudytas, pavirto juoduliuku.... :)). Taigi taigi rytoj - Užgavėnės.... :))) Tam pampararamam :))) Tokia lietuviškai lietuviška šventė, kuri, be abejonės, reiškia.... kad.... dėmesio!!! Žiema baigiasi ir iki suknelių sezono liko dar mažiau laikoooo :)))) Todėl kasmet uoliai džiaugiuosi šita persirengėlių švente - naiviai tikiu, jog kuo labiau tą žiemą vysi lauk, tuo greičiau jin susiprotės tą padaryt... :)
Kai mokykloj lankiau savo numylėtinį šokių kolektyvą, turėjom tokį šokį - "Užgavėnių polką". Gerulis - užsidėdavom tikras kaukes ir visaip ten smagiai sukdavomės rateliuose... :)))
Dabar gi šias Užgavėnes sutiksim Kaune... Ir dar darbe... Nes rytoj - double šventė - tarybinė moters diena dubliuojasi su žiemos varymu :))) Ok ok, feministės, nerėkit, žinau, kad žodį "tarybinė" reik keist "tarptautinė", bet pofig, whatever, visi puikiai žino, kaip nekenčiu šitos šventės. Kartoju - moteris reik mylėt visada. Be išimčių. Ir dovanot gėlių daug daug, ir dar dovanų, dar suknelių.... Nai nai nai :))))))

Vaizdelis iš kasdienybės:
Aš: Šiemet Užgavėnės bus per Moters dieną.
Jis: Tai kad ne, gi ten jos būna kažkaip paskutinį vasario savaitgalį.
Aš: Nu kad nea, meile, žinok kovo 8 d. - Guoda sakė.
Jis: Nu ne ne, tikrai ten kažkaip išeina šį savaitgalį.
Aš: Nu žinok kad vasaris šią savaitę jau baigiasi - gi turi tik 28 dienas.
Jis: Aij jau baigiasi? Nebebus vasario savaitgalių? Nu tai vadinasi šiemet jau nebebus Užgavėnių....
:)))))))))))))

O vakar buvom Rumšiškėse - prisipažinsiu, pirmąkart ten buvom per Užgavėnes :) Labai nustebau dėl to, kad įėjimas mokamas :) Gi tokia šventė visuotinė, kas čia per bilietai? Baisulingai sušalau. Realiai net nesulaukėm, kol pradės kept Morę - kai pradėjau praktiškai kalent dantim ir nepadėjo brangiojo rekomenduotinas juokingas šokinėjimas aukštyn - žemyn (vaizdas iš šono turėjo būt nerealus :)))), visi važiavom pas draugus šildytis. Į jų didelę lovą. Wuuuahahhaaa - nuskambėjo kaip įžanga apie svingerių party.... :))))))) Nuvilsiu - nieko intymaus :))))).  
O rytoj Morę kepsim darbe... :)  Šefas leido. :))) Dar tiksliai nežinau iš kur ją gausim, bet - ne bėda... :)
Vat ta proga ir kepiau blynus visą vakarą. Išėjo tokie maži storučiai - visai kaip aš pati :)))))))))))))
Tai vat, katinėliai, utitutiuuuu, gerų Jums žiemos varytuvių, nepamirštam pagrindinės rytojaus taisyklės - užremiam duris nuo įkyrių vaikų, iškraipiusių Užgavėnių tradicijas ir vietoj blynų prašinėjančių pinigų (o, prisiminiau dar viena istoriją - draugo sesės vyras kažkada prie Mac'o sutiko berniuką, kuris prašė pinigėlių, nes "neturi už ką pavalgyt". Vyrukas, kadangi, jautrus, pasisiūlė čia pat, macdonald'e nupirkt vaikučiui pietukus. Ir spėkit ko sulaukė vietoj nuoširdžios padėkos? Vaikas pasiuntė jį tiesiai šviesiai žodžiu, kuris prasideda iš "n" raidės ir liepė duot geriau jau pinigų :)))))) Wuahahhahaa...... :)))))))) Tai vat, žiūrėkit, kad ir Jums taip nebūtų :)