Tekšt.
Tekšt.
Tekšt.
Hmz, prakeikta kriauklė. Kiek kartų aš tavęs prašiau ją sutaisyt? Tas kvailas naujas kranas išvarys mane iš proto... :) Kas čia per? Juk turėjo nuskambėt piktai ir grėsmingai. Bet kažkaip visai nemoku aš ilgai ant tavęs pykt. Ir, pamanyk, kokia smulkmena yra kriauklė?
Išvis, kai pagalvoju, aplink mus - vienos smulkmenos. Kam kvaršint galvą dėl jų?
Juk nevykėliai darbai yra pakeičiami, sunkūs egzaminai - išlaikomi, po barnių - susitaikoma, praeities klaidos - užmirštamos, o sudužusios lėkštės šukės - išmetamos tam, kad indaujoj atsirastų nauja daili lėkštė.
Aš, pavyzdžiui, koncentruojuosi į mažus dienos džiaugsmelius. Mylimojo paliktas laiškutis ryte man pakelia nuotaiką visai dienai, juokingas šuo gatvėj priverčia nusikvatot balsu, o tai, kad po kelių dienų laukia apsilankymas pas kirpėją, garantuotai suteikia malonumo visoms toms dienoms iki tos didžiosios. :))) Kai yra dėl ko džiaugtis, visos problemos ir bėdos susitraukia it kokios mažos razinos ir pasislepia kažkur toli toli kamputy laukdamos, kol bus išspręstos. Nes, mielieji, nepastebėjot, jog, nepriklausomai nuo to, ar mes nervinamės ar ne, visi tie įvykiai vis viena vyksta. Tad kam eikvot gyvybines jėgas tiesiog šiaip sau...?
Nėra neišsprendžiamų bėdų. Yra tik suvokimas, jog žmogaus galimybės - ribotos. Bullshit... :) Mes galim daug daugiau, nei įsivaizduojam.
Ar aš tau šiandien jau sakiau, kaip labai labai tave myliu...? ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą