Šiandien su drauge kalbėjom apie vestuves - visus tuos techninius dalykus - sukneles, šukuosenas, vakarėlio dydį, svečius ir pan., vienu žodžiu mums abiems ir kiekvienai normalaus mąstymo ir orientacijos (wuahahhaaa, kai užstūūūūmiauuu... :))) merginai su kraičiu aktualius dalykus. Atrodo, jog viskas - gana paprasta ir veikia pagal labai paprastą schemą susirandi - sumoki pinigus - gauni rezultatą. Ir iš visų tokių rezultatų susideda viena didelė nuostabi šventė. Šiandien ruošt šventę - gana paprasta, kadangi pasiūla viršija paklausą. Vienintelė bėdelė - finansai. Jeigu sėdi ant pinigų maišiuko, labai lengvai susiveiksi, kad tą didžiąją dieną tau po kojom kristų paauksuoti žiedlapiai, ant piršto puikuotųsi vienetinio modelio žiedas su deimantais, o svečiai aplinką stebėtų iš už didžiulių šviežių gėlių, parskraidintų tiesiai iš Maroko, vazonų. Jeigu neturi pinigėlių - irgi ne bėda - gali susikurt jaukią, mažą šventę sau ir artimiausiems draugams, kai suknelė bus persiūta iš mamos seno kostiumėlio, fotografuos gera bičiulė, o į orą kils balionai vos už porą litų. Ką, negerai? Gerai, net labai ir, svarbiausia - tikra. Taigi su technine vestuvių puse viskas paprasta ir aišku - vienintelis dalykas - susidėliot norus ir galimybes į gretimas eilutes ir surast tinkamą išeitį.
Kai aptarėm visus tuos dalykus, bičiulė išsitarė, jog visgi yra ir daugiau dalykų, kurie neduoda ramybės. Ir tai tikrai ne būsimo torto papuošimų spalva ar pamergių skaičius. Klausimas kur kas sudėtingesnis - kaip panaikint nerimą, kuris, net neabejoju, savaime ar nesavaime kyla prieš vestuves dėl to, ar nesuklydai pasirinkdama žmogų, su kuriuo eisi link altoriaus ir, suspaudus ranką, žiūrėdama tiesiai Dievuliui į akis tarsi šventus priesaikos žodžius...? Kaip žinot, kad tas žmogus su tavim bus visą gyvenimą ir kuris bus ne jo tėkmę stabdantis ir iškreipiantis, o harmonizuojantis ir skatinantis veiksnys...?
Mano viena draugė jau seniai tvirtino, kad jaunystė yra unikali tuo, jog gali rinktis - ieškoti ieškoti ir dar kartą ieškoti, kol atrastas variantas bus pats geriausias, nes tik visiški nevykėliai gali aukot save žmogui, kuris to nevertas ir kuris šalia tik dėl patogumo. Bet ar tu pats esi toks tobulas, kad galėtum kelt aukštus reikalavimus žmogui, būsiančiam šalia, a...?
Todėl bičiulei, išsakiusiai savo nerimą, nežinojau ką sakyt. Ar tai, kad tau čiut čiut neramu reiškia, kad tu abejoji tuo, ką turi? Hmz... Ar tai - visiškai normalu? Juk kiekvienas, susiradęs antrą pusę tikisi, jog su ja nugyvens ilgą ir laimingą gyvenimą. Juk taip galvojo ir tie, kurie pompastiškai deklaravo savo jausmus, žvelgė vienas kitam į akis aistros kupinais žvilgsniais ir dalijosi dantų šepetėliais, o kiek vėliau vadino vienas kitą šlykščiais žodžiais ir svaidėsi neapykantos kupinomis frazėmis bei šaukimais į teismą. Ar tokiu atveju jų meilė buvo netikra...? Aš manau, kad tokie pavyzdžiai (draugai, giminaičiai, kolegos ir pan. - juk jų apstu) ir kelia nerimą - o ką, jeigu ir man taip bus...? Blogiausia yra tai, kad nė vienas iš mūsų nežino, kad bus ateity ir kada žengt žingsnį, kad išvengtum klaidos. Nesvarbu ar tai - ne laiku išartas žodis ar pasiryžimas aukotis dėl kažko, kad vėliau visiškai prarastum autonomiją.
Hmz.
Sakyčiau šeimyninis gyvenimas turi šiokių tokių paralelių su šuoliu parašiutu. Nemanot? Variantai du - tikintis laimingos ir gražios baigties, pačių stipriausių išgyvenimų, tikint savo ir kito žmogaus jėgom drąsiai žengt pro lėktuvo duris tiesiai dangui į glėbį ir mėgautis pojūčiais, arba - trypčiot vietoj, bijant atsakomybės, laukiant, kol gal kas nors nuspręs ir paprasčiausiai pastums, nes juk gėda prieš kitus jeigu neišdrįsi, o be to juk visi iššoko, kaip čia atsiliksi, bet aij.... Gal bus blogai - juk gali susižalot visaip kaip. Kaip pasielgtum tu?
Aš - nedvejodama šokčiau. Nes šią minutę tikiu savo jėgom, tikiu žmogum, kuris šalia ir tikiu, jog parašiutas bus tvarkingai sudėtas ir stiprus, kad, be neatleistinų stresų leis mėgautis pačiais stipriausiais ir tikriausiais išgyvenimais.
O jeigu vis dvejoji, keli klausimus, šokinėji, lygini su kitais, ieškai ir jeigu kitaip, nei daugumai tai nesibaigia vien nerimu prieš vestuves - vadinasi kažkas ne taip. Ir kai pagaliau rasi tą žmogų, ne tik nebeliks abejonių, bet ir nublanks tokie dalykai kaip suknelės modelis ir kaina, torto šokolado kokybė ar puotos mastai.
Nes tikri jausmai nemėgsta pompastikos ir jų esmė slepiasi tikrai ne šakočio rageliuose ar žiedų deimantuose.
Netikit...?
1 komentaras:
Skaičiau ir mąsčiau. Kad viskas pažįstama. Visi mąstome ar tikrai tai jis, ar ji, prieš ištardami didijį -taip :) ateina Toji diena, žengi prie altoriaus, savo svajonių suknele, ir nematai nieko aplink, nei tų, kurie atėjo pasidžiaugti tavo laime, nei to, kaip papuošta bažnyčia. negalvoji apie tai, ar užkliūsi už savo pompastinės suknelės. Matai tik vienas akis, galvoji tik apie vieną žmogų. Ceremonija pralekia kaip viena minutė, o priesaikos žodžiai stringa gerklėje, ir tu net negirdi ką sako kunigas, nes žiūri į Tas akis. o viduj taip gera gera. Tą minutę tu tiksliai žinai, kad elgiesi teisingai, kad myli beprotiškai, kad esi laiminga. Tada tęsiasi euforija, jautiesi laimingiausia pasaulyje.
Slenkant dienoms, viskas dėliojasi savaime. ir tu jauti, kad tai tavo žmogus, kad kartu senučiukai stebėsite saulėlydžius prie jūros.
Tačiau gyvenimas yra toks, kad viską sudėlioja taip kaip turi būti. Ir nesvarbu kaip bus, svarbiausia kaip jautiesi ruošdamasi savo šventei, jos laukdama, ir Tą dieną.. ji būna ypatinga. Tai ir lauk jos, jei dabar esi laiminga. O artai tavo žmogus, žino tik pats vienas Dievas. Ir jei kartais būna taip, kad saulėlydžius, sulaukus senatvės, tenka lydėti ne su tuo, kuriam prie altoriaus prisiekei amžiną meilę, vadinasi taip ir turi būti. Ir apie tai galvoti neverta, svarbiausia tai, kaip jautiesi dabar ;)
Rašyti komentarą