Nuo šiol mano blogą galite rasti adresu www.linosbuveine.weebly.com :)

Pity

Man kartais taip labai būna gaila žmonių.
Gaila visų tų valkatėlių, kurie trinasi aplink maximas ir kaulyja iš kitų centus.
Gaila visų neturčiukų vaikų, kurie ryte atsikėlę nežino, ar turės ką valgyt vakare.
Gaila tų, kurie neturi kojų ar rankų, nors vis viena atkakliai kabinasi į pasaulį.
Gaila tų, kuriems paprasčiausiai nesiseka.
O paskutiniu metu man ypač gaila tų, kurie pasiklydę savo gyvenimuose kaip kad kokie vorai savo tinkluose.
Gaila, ir nors tu ką.
Aš manau, kad tokia būsena - labai baisi. ir nors tik teoriškai ją išmanau, bet manau, kad kai tai, kaip gyveni, tai, ką veiki, tai, ką mėgsti ir tai, ką myli yra ne tai, ko iš tiesų nori. Sunku suprast....? Man irgi. Tik, spėju, tas nepasitenkinimo jausmas persismelkia į kiekvieną dieną, minutę, apraizgo kiekvieną mintį, kiekvieną norą ir kiekvieną žingsnį.
Kaip kad koks piktybinis vijoklis, skverbiasi į tolimiausias dvasios kerteles ir ... bujoja. Ir vis aidi kažkur pasąmonėj dviem žodžiais - ne tai, ne tai, ne taiiiii..... :)
Ir blogiausia yra tai, kad niekuo negali padėt. Atrodo, įsirioglintum į jų pasaulėlį, atsinešdama bent dalį savo laimingo gyvenimo, sutvarkytum įsisenėjusią netvarką, sudėliotum visus daiktus į vietas, nušluostytum dulkes, nukreiptum teisingas kryptis, išpuoštum visus kampus ir paliktum idealią tvarką.
Sako, kad pikčiausi žmonės yra tie, kurie nelaimingi. Ir tie, kuriems nesiseka. Niekada arba kartais, bet labai.
Bijau, kad yra tokių pasaulių, kurių išpuošimui ir sutvarkymui neužtektų viso gyvenimo laimės.
Tai vat ir gaila.
Dėl to.

Mano laikrodžiai sukasi atgal

Kartais man atrodo, kad pasaulis sukasi kažkaip aplenkdamas mane. Visi skuba, bėga, kažką veikia.
Atrodo tą patį darau ir aš - diena praeina net nestabtelėdama, bet jai praėjus man atrodo, kad visiškai nieko nenuveikiau. Vienu metu net naktis, atrodo, trukdavo vos kelias akimirkas - tik spėji užmerkt akis, o štai, žiūrėk jau rytas. Mėgstu naktį pabust kelis kartus - tam, kad įsitikinčiau, jog už lango vis dar - naktis, kad dar turiu kelias valandas (ar bent keliolika minučių) iki tol, kol reikės keltis.
Kažkoks keistas metas. Tarsi gaudytum spalvotą kaspiną kažkur laukuose ir vis negalėtum jo pagaut. Arba siektum ranka raudonšonio obuolio, kuris kaba ant aukščiausios šakelės. Atrodo kažką veiki, bet apčiuopiamo rezultato nėra - kaspinas nesugaunamas plaikstosi pievoj, o obuolys sau ir toliau kaba ant šakos, ignoruodamas visas tavo pastangas.
Vakar sesė pasakojo, kad jos viena draugė nusprendė padėt vienam mažam berniukui, kuris neturi galimybės turėt tai, ką turi kiti. Kiekvieną mėnesį ji mokės to berniuko mokyklai už tai, kad jis galėtų lankyt futbolo treniruotes. Garbės žodis, kartais žmonių gerumas žudo.
Mano mama apsilankius pas mus kartais padaro reviziją po mano spintą - tada mes abi išmėtom visus mano rūbus po kambarį ir dėliojam juos į tris krūvas. Pirmojoj dažniausiai būna tie, kurie geri. Antroj - blogi. Trečioj - tie, kurie skirti atidavimui. Pastaruosius mama gražiai sudeda į krūvelę ir vežasi į namus. Ten atiduoda vienai moteriai, kurios kartu su dukra gan varganai gyvena. Man kartais būna net gėda atiduot tuos senus, nebenešiojamus drabužius. Bet mama sakė, kad ta moteris labai jais džiaugiasi. Ir dėkoja. Mama visada drabužius ir maistą išmeta gražiai sudėjus - jinai sako, kad nežinai, kas juos paims ir kam jie bus reikalingi.
Ką reiškia gyvent taip, kad kiekvieną dieną balansuoji ties išlikimo riba...? Ar tie žmonės jaučia, kad pasaulis visgi sukasi....? Kad kažkur vyksta didžiuliai moksliai išradimai, keliamos prabangios puotos, kad keliaujama nuosavais lėktuvais ir traukiniais...? O gal, kaip tik, kiekvieną rytą pabudę jie dėkoja Dievuliui už dar vieną rytą ir nuoširdžiai įvertina tai, ką šiandien turi?
Et, aš taip pavargstu kartais nuo tų gigantomanų. O, tu važinėji su opel'iu? Kamon.... Tavo puodai iš Maximos? Tu neturi Zepter???? O MY GOD! Tu neatostogauji Tailande ar Ispanijoj...? Tavo treningai - ne NIKE...? Aijjjj.... :)
Iš va tokių vat nesąmonių ir atsiranda jausmas, kad tas pasaulis sukasi kažkaip praleisdamas tave. Paklausai vieną istoriją, paklausai kitą ir nejučiom pagalvoji, kad, bliamba, bet aš gyvenu taip gerai.... :).

***

Kažkada su vyru laukėm draugo - taip žiauriai užsimaniau kolos, o šalia buvo tik apšnerkštas kioskelis. Eilėj už manęs stovėjo du vyrai. Susimokėjau už savo gėrimą ir, kol krapščiau centus, vyrukai pardavėjos paprašė butelio alaus. Betgi bėdelė - pats pigiausias variantas kainavo trsidešimt centų daugiau, nei kad jie jų turėjo. Įsivyravo nejauki tyla ir, kai jie jau buvo benueinantys, aš daviau jiems berods litą. Taip, taip, baisus dalykas - remiu alkoholikus, skatinu alkoholizmą ir degradavimus, bet, sakykit Jūs man ką norit - jau seniai į mane niekas nėra žiūrėjęs tokio dydžio ir tokiom dėkingom akim! Tą akimirką tas varganas litas tiem bomželiams atstojo viso pasaulio turtus. Ir tą akimirką nebuvo laimingesnių už juos.

Something about today

Ir vėėėėėl pirmadienis, sakau aš, niurgzdama lipdama iš lovos (ką ten lipdama, kadangi šiuo metu lovą mums atstoja gigantiškas pripučiamas čiužinys, tai visas lipimas iš patalų panašesnis į išvirtimą ant grindų - plumpt... :))))) Wuahahhahaa :))))). Jau kaip nemyliu pirmadienių! Primeskit - dar visa savaitė prieš akis. VISOS SEPTYNIOS dienos anktyvų rytųųųųų :(((( Scheize... Atsikėlę pusryčiaujam tik abudu su katinu - brangusis tuo metu ramiai sau pučia į akį (jeigu tuo metu, anot jo, aš nevaikštau kaip dramblys ir nemėtau daiktų - kažkurį čia rytą išvadino triukšmadare ir liepė įdėt bent šiek tiek grakštumo į savo rytinį judėjimą ha ha :)))) Koks ten grakštumas gali būt septintą valandą ryte....? :) Kai aš nueinu jo pabučiuot prieš išeidama, jisai dažniausiai atsimerkia ir aš tada klausiu, kaip jisai išsimiegojo, o jis suniurna kažką panašaus į "Dar nežinau, nes dar miegu" :))))))))))).
Bildėdama laiptais žemyn (kaip visada vėlavau), sutikau kaimyną. Man labai patinka susitikt naujuosius kaimynus - jie visi taip nustebusiai žiūri į mus, bet bendrauja išskirtinai maloniai. Jaučiu žinau dėl ko - ankstesnis buto savininkas sakė, kad mūsų namo gyventojai ypač myli vaikus, tai jauč jie dabar paslapčiom stebi mus ir tikisi produktyvumo wuahahhaaa :))))))))))) Kas kalbant apie produktyvumą - savaitgalį su draugais buvom Druskininkuose ir, pasirodo, dvi mano draugės laukiasi - šią vasarą turėsim iškart du vaikus! Wwwiiii :))))). Aš tai jaučiu būsiu ta išprotėjus "teta Lina", kuri kartu su jais karstysis ant supynių ir klyks nesavu balsu lakstydama parke :))))) (jau matau tą vaizdą - mieli žavūs vaikučiai ir vyresnio amžiaus moteris iš paskos :D :D :D).
Darbe diena buvo tokia keistoka... Kaip šefas sakė - iš tų dienų, kai visko daug darai ir nieko nepadarai. Darbo pabaigoj nėriau pro duris, palikdama už jų krūvą darbų - bet, kadangi aš naivi, tai tikiuosi, kad rytoj ryte atsikelsiu anksčiau (jau juokinga.... :))) ir daugumą jų pasidarysiu... :) Šiandien porą valandų diskutavom su šefu apie daug ką  ir sakyčiau, diskusija nusisekė. Žinot kodėl? Nes dažniausiai šefas sako - Linut, padiskutuojam. Sakau - ok, padiskutuojam. Tada jisai kalba kalba, išdėsto savo nuomonę ir klausia manęs, ką aš manau. Tada aš kalbu, dažniausiai ką nors priešingai, nei jisai mano, tada jisai susinervina, pradeda šaukt ir aš pyktelėjus išeinu iš kabineto. Po kiek laiko jisai atsiprašo, mes vėl susitaikom ir toliau dirbam. Bet praeina kiek laiko ir jisai vėl sako - "Linut, padiskutuojam...:)" Wuhahahahaaa :)))))))))). Tai va, o šian tai buvo priešingai - pakalbėjom, pasitarėm ... ir likom prie savo nuomonių ha ha :)))). Kietas tas mano šefas, patinka man :).
Po darbo važiavau pirkt blakstienų tušo - "Droge" pardavėja bandė įkyriai įsiūlyt kažkokią nesąmonę  su vibruojančiu antgaliu - nu come on, aš vakar žiūrėjau Hysteria (apie vibratorių atsiradimą) ir šiaip mano vaizduotė per daug laki, kad pirkčiau visokius vibrator... atsiprašau, vibruojančius akių dažus. :) Kas per...? :)) Tada dar Maximos kieme apšaukiau besitrainiojantį vaiką, kuris įkyriai prašė pinigų - ne, nu viršūnė - aš gal negaliu sušelpt visų Kauno vaikų...? Net pyktelėjau - vaizdas turėjo būt neblogas, nes pavargus teta raudonom akim, tempdama maisto produktų maišą ir dar klykdama anty viso kiemo turėjo tikrai gąsdint - vaikui nereikėjo kartot antrą sykį :))))).
O dabar pagaliau grįžau į namus, ir planuoju vakarą skirt visokiom grožio procedūrom, kadangi šiandien su kolege nusprendėm, kad laikas pradėt pavasario saviinvestavimo (kai žodį sugalvojau? :)))  procesą. Tai ypač patinka Bagiui - jam labai smagu, kai aš kiūtinu į vonią nešina visokiais bliūdeliais, buteliukais ir košėm. Dievaži, kartais mūsų namai atrodo kaip beprotnamis - tarkim, vakar vakare užstačiau skalbimo mašiną, į kurią sudėjau kilimėlius ir rankšluosčius, kurie begręžiami privertė ją vibruot it ūžt labiau nei įprastai. Katinas pradėjo lakstyt kaip išprotėjęs ir bliaut nesavu balsu. Vaizdas tai pagerintas - namuose triukšmas, skalbimo mašina gręžia per visą butą, katinas rėkia, vyras laksto iš kambario į vonią (kadangi žaidė didelės svarbos pokerio turnyre, kurio metu mes su katinu privalom būt tylūs ir nesimaišyt ha ha :))). Žodžiu, visiškas crazy house... :)
Žooooodžiuuu, gero vakarėlio visiems, brangieji... :)

Būpt!!! :)))

Aš stoviu prieš ją ir jaučiu, kaip jinai nori, kad būtent aš būčiau jos šeimininke.
Tokia švelniai rausva, minkštutėlė ir daili.
Su pora kaspinėlių.
Su keliom sagutėm.
Su dviejų tekstūrų ir skirtingų atspalvių audiniais.
Nu jau tokia gražuooooolėėėėė, - sakau aš ir pėdinu šalin.
Nes nu aijjjjj, negaaaaaaalima :)))))
Wuahahahhaaa, dabar tai visai juokinga, bet prie porą dienelių buvo taip liūūūūdna, nes TĄ GRAŽUOLĘ SUKNELĘ nešios kažkokia kita merga. Et, jau kaip nekenčiuuuuu :))))))
Man uždėtas ban'as ant rūbų pirkimo. Laikinai - jaučiu tik kokią savaitę - nu gal dvi.
Nesuprantu už ką - kas čia tokio, kad biškutį prisipirkau skudurų už tuos pinigėlius, kuriuos laikėm lovai...? Pffff.... Kam mums reikalinga lova, jeigu aš negražiai atrodysiu, ania...? Wuhahahahahaa -  žvygauju aš, o brangiajam kažkaip nejuokinga.
Aij, nu baik, sakau aš - ir apsimetu, kad supykau.
Bet, uj, čiut čiut baisu - nebijau taip, kaip tėvų, kai padarydavau kokią nesąmonę (pavyzdžiui, namo iš šokių parslinkdavau gerokai vėliau, nei buvo leidžiama), bet..... :)
Tai va - truputį gavau bausmę. Gerai, kad tik maksimum dvi savaites - mano baudėjas sakė, kad bijo, kad po ilgesnio laiko galiu pakrikt psichologiškai ha ha :D (jau taip ir matau save kaip Juozapotą iš "Liūdnos pasakos" slankiojančią pakampėm ir kartojančią - "Kiek suknelių, kiek daug suknelių ir kokios visos gražios...." :)))).
Bet nieko, naujų skudurų alkį labai gerai numalšinom nauju savaitgalį atrastu hobiu - SNIEGLENTĖM aaaaaaa!!!!! :))))) Jau kaip įsimylėjau... :)

Kai prieš porą metų slidinėjom Lenkijoj, truputį nepagavau kampo - nu užlipi ant kalno, nučiuoži.... Nu vėl užlipi, vėl nučiuoži... Ką žinau....Ant didesnių lipt baisu, ant mažų neįdomu... O čiaaaa - beveik iškart užsigrūdau ant kalno ir pradėjau leistis - sistemingai trinktelėdama tai užpakalį, tai kelius į žemę... Bet koks KAIFASSSS!!! :))) Jau moku čiuožt tiesiai, šonu, stabdyt ir kokius tris kartus iš dešimt užsikeliu keltuvu ha ha :)))  Žodžiu, laukiu nesulaukiu kito karto!

Nauji namai arba kai pasaulis padidėja dviem su puse karto

Done.
Done done done - sakau aš, tempdama kokią dešimtą dėžę su daiktais į penktą aukštą (ir kas perka butus tokioj aukštybėj??? :))) . Maža to, dar šniurkščiu nosim - lauke šalta kaip užpakaly ir mano baltas trantaliukas vėėėėl neužsikuria (realiai paskutiniu metu jos "užtempimas" tapo įprastu dalyku - šiandien ta procedūra irgi buvo kartojama, ko pasekoje, matyt iš pykčio mano mažoji astra pradėjo purkšt langų skalavimo skystį į veidą ha ha :))).
Tai vat - persikraustėm. Brangusis niekaip negalėjo suprast, kokiu būdu aš sugebėjau savo dvidešimt vienam kvadrate sukaupt šiiiiitiek šlamšto. :)) Bet užtat dabar keliems metams atmušėm norą kraustytis - jauč gyvensim visi kartu su visais vaikais ir Bagiu naujuosiuose 52-uose kvadratuose iki tol, kol vaikai nesugalvos atsivest antrųjų pusių wuahahhahaaa :)))) Šiandien jau galutinai atidavėm savo mažojo butuko raktus naujiems savininkams (beja, pastarieji verti atskiro įrašo ha ha :)))) ir liepėm jiems rūpintis juo :))). Naujas savininkas (toks labai įdomus vyrukas, kuris periodiškai kartoja žodį BŪPT, nesusigaudo dokumentacijoj ir šiaip yra toks dėjęs ant viso pasaulio turi grandiozinių planų, kaip pavers tą mažutę kamarėlę tokiu mini dvareliu :))).
Tai vat.
O mūsų naujuosiuose namuose viskas jau stojasi į savo vėžes - Bagis pagaliau pakėlė uodegą ir sudrąskė ranką mamai, kuri bandė jį ištraukt iš po čiužinio, o šiandien ant manęs šnypštė, nes aš bandžiau jį priverst truputį pažaist. :)) Aišku, kasdien jisai grasina būt pirmu katinu, kurį aš pritrenksiu - koks kitas katinas visą dieną išvien kniauktų? IŠVIEN? Bet tikėkimės, kad čia tik laikini nesklandumai ir tie juodi debesėliai praslinks iš jo katiniškos padangės. :)
Jau beveik pripratom ir mes (jeigu nepaisysim to fakto, kad, kai važiavom šiandien šert gulbių, mano brangusis sugebėjo užsigalvot ir nusukt link senų namų ha ha, tik šaaaa - jis atkakliai tvirtina, kad pro ten būtų buvę arčiau (neesmė, kad susidaro lankas, bet nu aijjjjjj - "jo jo, katinėli, greičiau" :))))).
Savaitgalį su tėvų pagalba nuveikėm labai didelius darbus, o pats didžiausias iš jų - užsisakėm būtent tokį minkštą kampą, kokio aš norėjau! Wwiiiiii :)))))) Atrodo apėjom visas Kaune esančias baldų parduotuves, iškamantinėjom beveik visas jų pardavėjas, ir, pagaliau, mūsų pastangos buvo vainikuotos! Radom būtent tokį ir ne kitokį, kokio aš norėjau nuo pat pradžių - belieka sulaukt, kol jį pagamins :). Dabar visi tie rūpesčiai žiauriai malonūs - atrodo kiekvieną šluostuką ar šaukštelį perkam su tokia meile, kad uccchhhhh :))).
Dar viena naujovė - pagaliau turiu svajonių virtuvę, kurioj iš pradžių vaikščiojau pirmyn atgal vien tam, kad suprasčiau, kokia jin didelė! :)) Dabar gaminu maistą išvien - pradedant pusryčiais ir baigiant naktipiečiais, kas itin džiugina mano namiškius. :)
Į mūsų namus atslinko ramybė - sakau aš, žiūrėdama į abudu savo vyrus. Vienas iš jų tampo po namus laptop'ą ir negali atsidžiaugt tuo, kaip puikiai veikia naujas maršrutizatorius, o kitas - vartosi ant kilimo, vis dar bandydamas suprast, kad pasaulis staigiai padidėjo dviem su puse karto. Jie abudu sutinka su manim - ir mes visi trys pradedam naują gyvenime dvigubai didesniam būste! :)  
Gražios ir darbingos naujos savaitės, mielieji! :)

The Sin

Aš turiu.
Ir tu turi... :)
Turi ir tas piktas vyras gatvėj, kuris jau kurį laiką bando užkurt savo senutėlį opel'į šios žiemos šalty.
Ir ta moteris, įsisukus į šermuonėlių kailinius, turi... :)
Ir vaikai, ir paaugliai, ir visi visi... Turi! Nežinot, apie ką aš? Apie saldų, paslaptingą žodį, kurį tariant smegenyse išsiskiria endorfinas, liežuvis susisuka į dailų vamzdelį ir prisiploja prie priekinių dantų, lūpos susidėlioja į šypsenėlę, o oras, įtrauktas į plaučius, šniokšdamas plūsteli pro burną kartu su keliais vientisais garasais kurie susidėlioja į vieną daiktavardį - nuodėmę. Visi mes turi nuo-dė-mę. Ir net ne vieną, ar ne? :)
Klapt klapt, mirkteli akelėm, nutaisai nekalto šunelio snukučio veido išraišką ir vaidini nustebusį. Nuodėmę?? Oj ne ne, aš gyvenu dorą gyvenimą - sveikai maitinuosi, sportuoju, stengiuosi gyventis laikydamasis visų Dievo įsakymų.
Ar tikrai? - sakau aš.
Tikrai. Na tikrai. Nemeluoju. Na kartais būna kad kažką padarau ne taip, bet ne. Ne nuodėmė.
O ar prisimeni, kaip aną savaitę, kai kolegė šaukė ant tavęs, tyliai sau galvojai, kad jinai - tikrų tikriausia p***a? Fu, negražu juk taip! Arba kai draugė parodė naują suknelę, kuri tau atrodė kaip užuolaida, o tu ją visaip gyrei ir sakei, kad jin - nuostabi?
Arba kaip žiūrėdama į tą jauną seksualų vyruką maximoj praktiškai prasvilinai marškinėlius pilvo srity neabejodama, jog po jais slepiasi tobulas presas, sudėliotas iš kaladėlių?
Negražuuuuu.... :) Ir ar tie šokoladiniai zefyrai, kuriuos šlamštei vakare, pasislėpus kambary (nors dienomis tu laikaisi dietos), neverti vadintis tuo saldžiu žodžiu - tavo nuodėme...? A?
Veiksmus ir mintis galima kontroliuot, bet kodėl kartais taip sunku priverst rankas daryt tik tai, ko nori (o gal atvirščiai - nenori) smegenys...? Juk visos tos nuodėmės dažniausiai būna tokios saldžios ir sukelia milžinišką malonumo bangą, kad UuuuuhhhhHHhhhhh.... :) Įkvepiam, iškvepiam, kvėpuojam.
Šiaip jau pats žodis nuodėmė sudarytas iš dviejų dalių - kilęs iš nuo ir dėmės. Pilka, purvina, negraži dėmė tiesiai ant tavo doros ir tyros sąžinės - et,  tai kaip čia taip dabar? Greit slėpk! Sugniaužyk, susuk į gniutuliuką ir niekam, sakau niekam, nerodyk! Nes ten, kur pagundos, ten ir nuodėmės. O kur nuodėmės, ten ir gėda, suteršta garbė ir svyruojanti vertybių spiralė.
Bet gal vis dėl to....?
Žinai, tu - mano nuodėmė. Lyg baltas purus minkštas pyragėlis su saldžia vyšnia ant kepurėlės... :) Tiesiog pats prašaisi tavim mėgautis.
Tsssss..... :) Tik tyliau!
Na?
Ateik, ateik čia - sutirpsim iš malonumo kartu.... :)


  

Kodėl tu...?

Kodėl tau atrodo, kad tu viską apie mane žinai...? Kodėl tu vadini mane išprotėjusia, patrakusia ir ta, su kuria niekada nenuobodu? Kodėl tu sakai, kad mano juokas užkrečia ir stebi mane kvatojančią? Kodėl tu įkyriai tvirtini, jog mano akys žalios, nors iš tiesų jos - su rudu atspalviu? Kodėl, a...?
Kavos? Taip, ačiū... ... su pienu? - pabaigi tu už mane. Iš kur žinai? Taip, su. Ir vienas šaukštelis cukraus? Taip, tikrai.
Tu priklausoma nuo kavos, sakai tu.
O aš patvirtinu, nes tai - tiesa. Bet kartais geriu arbatą. Tarsi tam, kad paneigčiau tą įkaltą tiesą - aš ne kofemanė... :)
Man pakanka pakalbėt telefonu arba pažiūrėt į tave porą minučių ir tu jau globėjišku tonu klausi, kas atsitiko.
Nieko, sakau aš.
O tu klausi dar kartą. Ir dar.
Nieko nieko nieko! Kapituliuoju. Atsitiko. Iš tikro pykstu. Bet kodėl tu supratai? Kodėl vėl tarsi kokį romaną vartai mano mintis ir pats pirmas įvaldai daugumą iš jų?
Išpučiu akis ir sakau - man reikia deimantų. Man reikia šampano vonių! Man reikia padangių! Reikia! Ir papučiu apatinę lūpą. Tu klausai, tyli, mąstai.
Ir tempi mane į kiemą mėtytis sniego gniūžtėm.
Kad sutirpčiau.
Kad snieguotom blakstienom krykščiau iš laimės.
Kad pulčiau į nirvaną deklaruodama būtent tą akimirką. 
Kaip, pasakyk man - kaip tau pavyksta sužinot, ko man reikia iš tiesų? Kaip...?
Kodėl būnant kartu laikas sustoja, išnyksta minutės ir valandos, o diena ir naktis tampa reliatyvumo teorijos viršūne...?
Kodėl tyla subyra į milijonus krislelių, pranyksta, išnyksta ar paprasčiausiai neegzistuoja...? Kad vėl klykdama lėkčiau per rytojų į tave. Pas tave.
Kodėl aš...?
Kodėl tu...?
:)

 

Geras pavadinimas, ania? Ką? Taip? Ania ania? :)))) Ha ha... :)
Echhhh, geras dalykas tos atostogos. Deja - ne kur nors Karibuose, ne kur nors Maldyvuose ir net ne Turkijoj.
Aijjjj, bet užtat su daug miego... :) Ir periodiškai intarpais dirbant :)) Jo.....:) Bet užatat kiek miego... :) Nuo sekmadienio pradėjau maratoną - visą diena su savo dviem vyrais nesugebėjom išlipt iš patalų. Nu, tiksliau, jie sugebėjo, bet aš ne :). Man išvis atrodo, kad aš tokia čiut čiut priklausoma nuo miego - kaip mažas vaikas - neišsimiegu - ir out, blogai. Tokiu atveju vaikštau, niurzgu ir pykstu. Bet užtat dabarrrrr..... Uch! Prieš mane - dar penkios dienos gryno, ilgo, tikro, spanais atmiežto miego! Aaaaa....... :))) 
Šiandien nusipirkom bilietus į RAMMSTEIN'us. Jau galvoju, ką čia apsirengus. Vokiečius apšildys kažkokia gotų (?) grupė, tai jaučiu mano rožinių plazdančių bliuzelių ir suknelių virš kelių geriau nesidėt, ania...? :))) Heh, prisiminiau vasarą, kai su trim užkietėjusiais metalo gerbėjais (vienas iš jų, tiesa, mano būsimas vyras ha ha :))) Tikiuosi nesukūrens manęs vieną dieną manęs kaip nekaltos mergelės ant laužo vardan šėtono wuahahhaaaa :))))) buvom metalistų festivaly Velnio akmuo'2011. Pirmą dieną, iškart po magistro apdovanojimų nelabai atitaikiau drabužius, bet tik iėjus į bendrą lauką tą supratau - buvau vienut vienutėlė mergiotė su šviesiu megztuku! Šokas - aplink vien spygliai, odinės striukės, kerzai ir ilgi plaukai. Uch... :) Bet tą vakarą metaliūgos visgi nespėjo manęs paaukot savo dievam (nors tie žvilgsniaiiiiii :)))) ir kitą dieną jau slankiojau žemę šluojančiu ilgu sijonu ir ploviau galvą tiesiog ežere su kitom dviem auskaruotom mergikėm (nors, bliamba, dabar galvoju - o įdomu ten tikrai buvo mergikės???)... :) Tai va, turiu dar mėnesį pritaikyt savo bent kelias drapanėles prie bendro,  kad vėl nebūčiau balta varna.
Aš dar laukiu nesulaukiu liepos mėnesio. Va tada bus metų (nors ką ten metų, praktiškai dešimtmečio) įvykis - RHCP koncertas. Bilietai jau irgi rankose ir man suspaudžia smegenis, kai pagalvoju, kad turėsiu progą juos gyvai pamatyt!!! Aaaa...!!! Jaučiu turėčiau progą, tai lėkčiau klykdama į užkulisus kartu su mase paauglių ir pulčiau jiems po kojom!... :)))) Nu gal neklykčiau. Gal paprasčiausiai apsimesčiau alpstančia kur nors tarpdury (ehe, nesityčiojam, gi reikėtų kažkaip atitraukt dėmesį nuo viso mailiaus). Ha ha, whatever...!!! Čia gi RHCP!!! Ir dar turiu beveik pusę metų sugalvot kuo rengtis... :))))  
Geriausia yra tai, kad vos pasirodė pirmi pranešimai apie koncertą, visi aplinkiniai pradėjo manęs klausinėt, ar jau turiu bilietus. Net tie, kurie apie mane žino mažai. Net labai mažai. Aaaa, Jūs mane persekiojat.....???? :)))))
Ta vat, žodžiu, pasigyriau... :)
Nu bet nesakykit, kaip galima jų nemylėt...?


Ir net nesvarbu tai, kad tikroji pipirų dvasia pasireiškia va taip vat (Woodstock'99, tai metais festivaly siautėjo visiškas chosas, nebuvo jokios tvarkos ir saugumo, o kai RHCP nuo scenos plyšavo Jim'io Hendrix'o cover'į "Fire", kilo gaisras, bet ne tame esmė - kokia atmosfera, koks laisvės ir šėlsmo pojūtis! Uch!),



bet vis viena... Aaaaa!!!! Laukiu!!!!

POSTšventinis pamąstymas

Woohoo, šiemet šventės užklupo tarsi netyčia, bet reik pripažint, ir praėjo lygiai taip pat - tarsi būtų įprastas, mielas ir rutininis dalykas. Visi labai ramiai, be didelio streso (negarantuoju dėl visų, bet bent jau dauguma mano pažįstamų) išnardė visas maximų, rimi ir iki lemputėm nusagstytas lentynas ir, prisikrovę pilnus vežimėlius dormeo ar kokio kitokio gėrio vėliau jį pakavo į margaspalves dėželes ir dovanojo mamos, tėčiams, dukroms, sūnums ir pan. Aišku, nuo pat švenčių pradžios iki pat jų pabaigos visą laiką visi niurnėjo dėl to, jog šiemet Kalėdų seneliams teko važiuot pas vaikus pliaupiant lietui ir visai ne elegantiškai vilkt didžiulių raudonų paltų skvernus per balas. Žinoma, niekas geriau nepadeda pajust kalėdinės nuotaikos nei karšto, garuojančio vyno puodelis (pageidautina vokiško, kurio didelis spalvotas butelis kainuoja iki dešimties litų ir kuris labai skaniai geriasi... :) kokiam nors jaukiam senamiesčio barely, kai pro langą stebi lengvai besisukančius snaigių gniutulus ir elegantiškai apsnigtus pakelės žibintus, bet, ar juk tame esmė? Juk nesvarbu lis ar snigs, švies saulė ar spaus speigas, šventės juk vis viena ateis. Ir net ne dovanose esmė - laikui bėgant (ha ha, matyt bręęęstuuuu :))) vis dažniau pagalvoju, jog visiškai visų metinių švenčių pagrindas yra buvimas kartu, kadangi tai puiki proga aplankyt seniai matytus tėvus, giminaičius, draugus ir kitus brangius žmones, su kuriais suderinti susitikimą paprastą dieną kartais būna labai sunku.
Tokias mintis gvildenom su sužadėtiniu, po ramių Kūčių pas jo tėvus važiuodami naktį (nes nenorėjom laukt ryto) pažliugusiu keliu į kitą Lietuvos galą pas manuosius ir spėliojom, ar artėjant link namų pavyks sėkmingai parvažiuot - tolygiai didėjantis oro temperatūros minusas žadėjo ne ką kita, o tik gryną plikledį ant asfalto. Bet Kūčių naktis juk - stebuklų naktis ir nors pakeliui nesutikom nė vieno kalbančio padaro (išskyrus degalinės operatorius, kurie mums pardavinėjo kavą ir kuriuos kantriai guodėm dėl to, jog tokią naktį jiems tenka dirbt :) trečią valandą, beveik paryčiais paskambinom į tėvų namų duris. Sutrikusi nuostaba tėvų veiduose ir šilti apsikabinimai tik dar kartą leido įsitikint, kad oras, dovanos, plastmasiniai papuošimai ir kitas šlamštas yra tokios smulkmenos, palyginus su tuo, kad šventės leidžia prabangą pabūti kartu. Ir nesvarbu, koks minusas už lango, ar kad prastovėjęs eilėj pyragų kepyklėlėj prieš pat nosį nunešė paskutinį tobulo skonio tortą ir teko pirkt kitą, ir kad parduotuvėse nebeliko Beatos knygų, kurios nespėjai nupirkt draugei dovanų, ir netgi tai, jog raudonas kaspinas visiškai nesižiūri prie mėlyno popieriaus, kurį paskutinę minutę prigriebei vienoj iš parduotuvių dovanų pakavimui.... Visiškai nesvarbu, nes kol turi kur sugrįžt, kur tavęs nuoširdžiai laukia ir kol turi su kuo pasidalint magiška švenčių nuotaika, tol viskas yra nuostabu, o visa kita - tik nesvarbios smulkmenos.
Gražių 2012-ųjų Jums, mielieji! :)