Apie kaimynus

Kai prieš daugiau nei šešerius metus atsikrausčiau į Kauną ir apsigyvenau miniatiūriškai jaukiam butuke (reikia pastebėt, jog su tėvais gyvenam erdviam nuosavam name) pirmą naktį nesudėjau bluosto. Aišku, mano jautri siela ir taip tuo metu pergyveno nelengvą virsmą iš mokyklinukės ir tėvelių išpaikintos mergaitės į didelę savarankišką mergaitę - studentę, bet tai, kad nuo šiol reiks gyvent apsuptai nuolatinio miesto gausmo atrodė nepaprastai erzinančiai. Pirmą naktį girdėjau viską - važiuojantį traukinį, besiriejančius kaimynus, kniaukiantį katiną pirmam aukšte, policijos sirenas, nuleidžiamą vandenį tualete/vonioje ir pan. Tada neįsivaizdavau, kaip bus įmanoma su visuo tuo apsiprast... :)
Na ir ką - praėjo penkeri metai ir su visi tie miesto triukšmai, ūžesiai ir gausmai tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Tačiau su kuo nepavyko apsiprast - tai su kaimynais. Nejaučiu jokio malonumo bendraut su jais. Nes nu pripažinkit (ypatingai galioja tiems, kurie gyvena daugiabučiuose), kaimynai savaime tampa mūsų gyvenimo dalimi - kaip kad kokie draugai ar giminės. Kadangi atsikraustę į naują vietą kartu su džiaugsmu ir nauju butu, komplekte gaunam ir kaimynus. Blogiausia tai, kad, nepaisant to, ar tie kaimynai geri ar blogi, jie šalia mūsų yra praktiškai visada - tada, kai mes prasausiamės vonioj, tada, kai mes garsiai kalbamės ir netgi tada, kai mes gaminam maistą, ir jiems pro langus lenda maisto kvapai. Nepastebėjot, jog kaimynai žino apie mūsų gyvenimą iki pačių smulkiausių smulkmenų - kada ir su kuo mes grįžtam namo, kada išeinam į darbą, kokią muziką klausom, ką valgom, kada pykstamės, kada nešam šiukšles ir netgi kada miegam ne vieni (nes nu netramdysi savo emocijų dėl kitų labo ;))).
Va dėl to man tie kaimynai ir nepatinka.