Mėgstu rūke pasislėpusius ir pabalusiais krašteliais margais medžių lapais atslenkančius rudeniškai šaltus rytus. Šalta. Niūru. Bet kaip intriguoja.... :)
Net ir liuoksint per balas, saugant naujus batus, ar gremžiant automobilio stiklą po pirmų šalnų, net ir pykstant ant lietuviškų orų, nes kava iš statoil'o lauke bemat atšala, vis viena kažkaip aplink tvyro toks intymus, jaukus, paslaptingas, kvepiantis obuolių pyragu ir cinamonu rudens dvelksmas.
Nes patys smagiausi pokalbiai, ieškant šilumos ir šnabždant į ausį šildančius žodžius, įvyksta tik rudenį.
Nes tik tada turi pilną teisę vidury dienos šmurkštelt į patalus pasišildyt su puodeliu arbatos, nes dar neįjungė šildymo.
Ir pyragą, tik ką ištrauktą iš orkaitės galima valgyt karštą, nes nereik mamos įtikinėt, kad lauke sušalai ir tas garuojantis gabalėlis tik padės, bet nepakenks.
Ir tik todėl, kad atšalus orams ir vėl pradėjus skaudėt gerklei gali gaut didžiulę porciją dėmesio, nes sirguliukais gi reikia rūpintis... :)
Rudenį ir kava labiausiai šildo, ir vakarai jaukiausi, ir meilė stipriausia, ir apsikabinimai patys tvirčiausi, ir dar daug daug visko...
Neburbėkit - taip sakant - enjoy, kadangi netruksim pastebėt, kaip tas ruduo ims ir prabėgs.
Gražaus savaitgalio... :)
1 komentaras:
Pas mus vejas taip linksmai pucia pro kiaurus senus langus, kad tenka miegoti su kojinemis ir 2 kaldrom :))))
Rašyti komentarą