Apie kasas ir jautrumą

Maximoj aš dažniausiai pataikau atsistot į teoriškai trumpiausią eilę. Kodėl teoriškai? Ogi todėl, kad joje visada pasitaiko bent vienas atvejis, kuris kuriam laikui sustabdo eismą. Dažniausiai tuo atveju virsta mielos senutės / tetos, kurių stiklainėlio agurkų ar katytės maisto pakelio niekaip negali nuskaityt sumanieji ir kompiuterizuoti maksiminiai kasos aparatai. Tada senutės išpučia akis, įsikimba nagais į tavo savo prekę ir reikalauja ją pakeist. Pardavėja tada susiraukus išslenka iš savo kėdės ir sliūkina į salę ieškot tos prekės su paklydusiu kodu, o visi likę pirkėjai eilėj pradeda demonstratyviai dūsaut. Po kelių sekundžių patys impulsyviausi griebia savo prekes ir neria prie kitos kasos, o, jeigu tą bedarant grįžta pardavėja, iškyla didžiulė dilema - eit ar pasilikt.Tada dažniausiai kyla sumaištis... :) Ha ha :))
Vat šiandien, pavyzdžiui, irgi papuoliau į tokią eilę. Toks juodapirštis vyras prieš mane kažką pirko, kažko nepirko, kai ką paėmė, už kažką nesumokėjo, o galop nusispjovė ir nuėjo nuo kasos. Geras, ania? :)
Apskritai tai stovėjimas maisto prekių parduotuvių kasose reikalauja baisulinės kantrybės. O vat šito gėrio tai aš visai neturiu. Kai būnu viena, dažniausiai sukandu dantukus ir piktu žvilgsniu šaudau aplink, taip stumdama laiką, o jeigu būnu su draugu, tai parimstu jam ant peties ir niurzgu. Vieną kartą jisai paėmė iš lentynos šokoladą ir leido atlupt, kad eilei pasistūmus galėtumėm sumokėt už popieriuką. Bet neėmiau - susigėdau (realiai tai būčiau ėmus, bet kitoj kasoj tuo pat metu tokį patį gestą fyfinė motina padarė savo mini kopijai - dukrai su rožiniu sijonėliu ir lankeliu su playboy kiškeliu :).   
Aij dar tiesa, nesakiau, aš šiandien kažko tai jautri. Kai pasakiau šefui, sakė "neišsikalinėk", bet visą dieną buvo geras. Taip kad dabar visą laiką, kai norėsiu švelnumo, sakysiu, kad aš šiandien labai labai labai ... jautri.
Labanakt... :) 

Pasakiškai

PASAKA

Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono, 
Pro užrakintas geležies duris, 
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną, 
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,

Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia, 
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė, 
Ir mirga margas spindulių lietus.

Septynias mylias žengia vaiko koja. 
Našlaitės neliečia vilkai pikti. 
O Eglės broliai dalgiais sukapoja 
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.

Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys. 
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės 
Per visą žemę jodamas, kvailys.

Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą 
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų. 
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, 
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.

ŽIEMOS PASAKA

Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai. 
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne. 
Taip kvepia princai ir kirpėjai, 
Taip kvepia vakaras sapne.

Žiūrėki: linija pro stiklą 
Praėjo posūkiu tyliu, 
Rami šviesa pro švelnią miglą 
Čiurlena pieno upeliu.

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga. 
Žiūrėki: baltas sodas minga. 
Nugrimzdo žemė praeity. 
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai, 
Balti karaliai ir kepėjai, 
Ir šlama medžiai apsnigti. 

H. Radauskas

Pamąstymas

Aš niekaip negaliu suprast vieno dalyko. Nuo ko priklauso, kaip mes visi gyvenam...?
Nuo būdo bruožų ir charakterio ypatybių? Nuo išsikeltų tikslų ir nuo galimybių juos įgyvendint? Nuo požiūrio į pasaulį ir tėvų įdiegtų gyvenimo vertybių sistemos?
Nes pavyzdžiui aš, kuo toliau, tuo labiau įsisavinu tiesą, jog gyvent paprastai aš nemoku. Man nuolatos reikia naujų išgyvenimų, jausmų, įvykių, galų gale problemų tam, kad niekada nesustočiau - kiekviena diena man privalo būt didesnis ar mažesnis iššūkis, kad, vakare padėjus galvą ant pagalvės, nusiraminusios mintys savaime susidėliotų į žodį "Done". Atrodytų, gyventum sau ramiai be jokių pokyčių - keptum pyragus, laistytum gėles, visa siela atsiduotum pvz. paskaitoms ir mėgautumeis ta rutina dvelkiančia kasdienybe. Bet aš taip nemoku. O gal, tiksliau, nenoriu mokėt...?
Ant mano darbo stalo - nuolatinė netvarka. Seni, nauji, reikalingi, nereikalingi lapai sėkmingai sau bičiuliaujasi drauge ir dalijasi vieta su pamirštais kavos puodeliais ir galybe spalvotų lapelių su (ne)reikšmingais užrašais. Bet kaip gali būt kitaip, jeigu mano kasdienybė - lygiai toks pats chaosas...? :) Imtum, sudėliotum viską į lentynas, surikiuotum, priskirtum kiekvienam elementui tam tikros reikšmės indikatorių ir kasdien laikytumeis tos pačios tvarkos.
Bet ir to aš nemoku.
Kartais man atrodo, kad aš moku tik daryt visame kame chaosą - įsiveržt kažkur į nusistovėjusią tvarką ir galutinai išdraikyt prioritetus, požiūrius, vertybes ir šiaip, gyvenimo būdą. Nerami dūšia, ne kitaip.
Bet nepaliauju galvot, kad nuolatinis judesys - neabejotinas judėjimo ženklas - o tai jau savaime yra gerai.
Guodžiu save, kad kiekviena neišnaudota proga senatvėj kirs skaudžiu sąžinės priekaištu, o kiekvienas pagalvojimas "aš negaliu" bus papildomas akmuo į vežimą, taip sunkiai bandantį užvažiuot ant kalvos, ant kurios iš tolo puikuojasi užrašas "Gyvenimo pasiekimai".
Nereikia būt genijum ar išminčium, kad suvoktum, kad tai, ką darai, yra blogai ar gerai. Jeigu kažką darai - vadinasi taip reikia. O riba tarp gero ir blogo, iš esmės, subjektyvus reikalas.  
Taip kad, relax... :)

Laimingiausi žmonės yra tie, kurie per daug užimti, kad galvotų, ar jie laimingi, ar ne. — [W.Featheris]

It's fuckin cold (2)

(Foto iš: Cozy Winter Afternoons blog)

Nu jooooo.... :) Prasideda mėgstamiausias mano sezonas - kailiai, raudonos nosys, plikledis, kelias valandas šviesos trunkanti diena... Weeeeuuuu... :) Džiaugiuosi neatsidžiaugiu savo mažu mielu butuku, kuriam net ir šalčiausią žiemą galima vaikščiot su šortukais, nes dar nuo mokyklos laikų jeigu šalta - vadinasi man ragas. Matyt mano kraujy yra kažkokių priedų, kurie kažkaip reaguoja į šaltį, tada kraujas sutirštėja ir nebespėja bėgt ir galūnes ir smegenis, o tada aš patampu neveiksni ir jėgų pakanka nebent tūnot pataluose apglėbus puodelį ko nors karšto. Ha ha, gerą mano fiziologijos pamokėlę gavot...? :))) Ir dar žinot, kas žiemą šildo??? Meilėėėėė.... :)))) World is full of love... :)))) Ha ha :))
Jo, žiema yra gerai, kai geri karštą vyną kur nors kalnuose, kai slidinėji, kai vartausi sniege tiesiai iš pirties ar kai ateina Kalėdos. Bet toli gražu ne toks malonumas, kai ryte tenka gramdyt apledijusią mašiną, eit į darbą, ar laukt ko nors lauke. Kodėl įdomu Lietuva nesugalvojo įsikurt, pavyzdžiui, kur nors ties pusiauju? Kur kiaurus metus būtų +25 ir žiemos reikėtų važiuot ieškot patiems, o ne laukt, kol jinai pati užgrius. Bet, nepaisant visų paniurnėjimų, jau pradedu jaust švenčių dvasią, o tai visada yra gerai :) Žiemą myliu iki sausio mėn., kadangi tada visur sklando cinamono ir mandarinų kvapas, būna sniego, visi patenkinti, laimingi ir šiaip smagu.
O dabar mielieji einam džiaugtis savaitgaliu :) Nes savaitgalis yra tas dalykas, kuris turi tik vieną vienitelę blogybę - jis baigiasi. :)

Tooth

Gal kam reik papildomo danto....?
Taip džiaugiausi savaitės pradžioj, kadangi stomatologė surado mano žando maudimo/spaudimo priežastį - besikalantį protinį dantį. :) Nu fainai gi - pirmas protinis dantis, čiotkaaaa :))
Dabar taip nebemanau. Tas mažas dantukas man vis labiau panašėja į kiborgą, kadangi kankinuosi jau visą savaitę. Nu skauda nu. Ir išvis toks vaizdas, kad jisai uzurpavo visą mano burną ir pamažu stumia visus savo kolegas lauk, kovodamas už vietą.
Taip kad jeigu kam nors reikia atliekamo danto - skambinkit, pasidalinsiu, nes jeigu tas mažiukas naujokas ir toliau bus toks, reiks jį raut lauk :) Kol kas jo išdidumą bandau palaužt girdydama kavą ir maitindama šokoladu. Jauč jam visai patinka :)))
P.s. dabar į kiekvieną klykiantį vaiką gatvėj žiūrėsiu su neslepiamu gailesčiu - gal jam kaip tik kalasi dantys???
P.s.p.s. Jeigu kas nors pamatysit kur nors Dantų fėją, pasakykit, kad užsuktų ir pas mane. Turiu jai krovinuką.... Wuahahahaaa :))))))))))) Tegul neša blogiem vaikam. Bliamba.

Emancipuotas įrašas

Aaaa, baisu baisu baisu!!!! :)))) Praėjo beveik visa pilna savaitė nuo mano gimtadienio, o aš vis dar negaliu priprast visose anketose ir kituose dalykuose, kuriuos reikia pildyt, ties amžiaus stulpeliu rašyt skaičių 24. Nu nesiderina tas amžius kažkaip su manim.
Kažkada, kai buvau dar aštuoniolikinė mergšė, visi, kuriems virš dvidešimt, atrodė man kaip dideli dideli ir suaugę žmonės. O dabar aš pati įsiliejau į jų gretas! :)))) Ir vis dažniau sveikinimai skamba - "tau JAU dvidešimt keturi", o ne TIK. Šmaikštuoliai. :))) Visa šita bezobrazija praeina, kai atsigręžiu atgal - tada TIK tikrai patampa JAU - jaučiuosi tikrai ne tiek jau ir mažai nuveikus šitam gyvenime. Hohoho :))) (minutė pasipūtimui..... Tęsiam toliau).
Ši savaitė buvo šauni. Tokia perfect. Visų pirma su savo nuostabiuoju vyru, kaip jau kad pasakojau, turėjom šventę, diiiidelęęęę ir gražiąąąą :))) Tada, žinoma, atėjo mano gimtadienio eilė. Jau kokie treti metai visiems iš anksto pranešu, jog baliaus nebus. Ir dažniausiai vieno nebūna - būna iškart keli, taip kad šį gimtadienį, kaip ir daugumą kitų, švenčiau keturias dienas ir dar atrodo švęsiu ir kitą savaitę. MMmmmmmm..... :))) Daug dovanų, daug sveikinimų, daug bučinukų ir daug daug torto... Myliu Jus visus, mielieji!!!

Yep, it's me (dar minutė pasipūtimui.... Nu sekasi man su tais darbiniais kolektyvais, ne kitaip :)):

O tadaaaaa, dar pasikeitė mano pareigos :) Karjera, tsakant, karjera.... :DDD Naujosios skamba prašmatniai... :))))))

O tada atėjo ilgasis savaitgalis namuose pas tėvus, kur patys patys nuoširdžiausi pokalbiai, pati skaniausia arbata ir pats saldžiausias miegas. :) Mama sugebėjo praskalbt man smegenis dėl gyvenimo būdo (ypač vartojamo maisto). Suveikė - grįžus iš parduotuvės iš lininio ekologiško krepšio traukiau pasukas su sėlenom, varškelę su šviežiom braškėm, tikrą ruginę duoną ir pan. Ir šįkart atrodo nusiteikiau rimtai. Netgi pažadėjau mažint kavą. O tai jau rimta, ania? :) Dar pažadu parašyt, kaip sekasi laikytis įsipareigojimų. 

O dabar - prieš akis MOKSLŲ savaitė, nagrinėjant tokias temas kaip tarptautiniai finansai, diskontas, ofšorinė bankininkystė ir tarnybinė etika. Wuahaha, toks jau tų emancipuotųjų mergaičių gyvenimas, ar ne, Sandrut....? :DDD

Geros darbo savautės pradžios mielieji!

Ir prie to paties:

P.S. Daugumai iš Jūsų jau rodžiau, bet gal dar kas nors ir nematėt: