Maximoj aš dažniausiai pataikau atsistot į teoriškai trumpiausią eilę. Kodėl teoriškai? Ogi todėl, kad joje visada pasitaiko bent vienas atvejis, kuris kuriam laikui sustabdo eismą. Dažniausiai tuo atveju virsta mielos senutės / tetos, kurių stiklainėlio agurkų ar katytės maisto pakelio niekaip negali nuskaityt sumanieji ir kompiuterizuoti maksiminiai kasos aparatai. Tada senutės išpučia akis, įsikimba nagais į tavo savo prekę ir reikalauja ją pakeist. Pardavėja tada susiraukus išslenka iš savo kėdės ir sliūkina į salę ieškot tos prekės su paklydusiu kodu, o visi likę pirkėjai eilėj pradeda demonstratyviai dūsaut. Po kelių sekundžių patys impulsyviausi griebia savo prekes ir neria prie kitos kasos, o, jeigu tą bedarant grįžta pardavėja, iškyla didžiulė dilema - eit ar pasilikt.Tada dažniausiai kyla sumaištis... :) Ha ha :))
Vat šiandien, pavyzdžiui, irgi papuoliau į tokią eilę. Toks juodapirštis vyras prieš mane kažką pirko, kažko nepirko, kai ką paėmė, už kažką nesumokėjo, o galop nusispjovė ir nuėjo nuo kasos. Geras, ania? :)
Apskritai tai stovėjimas maisto prekių parduotuvių kasose reikalauja baisulinės kantrybės. O vat šito gėrio tai aš visai neturiu. Kai būnu viena, dažniausiai sukandu dantukus ir piktu žvilgsniu šaudau aplink, taip stumdama laiką, o jeigu būnu su draugu, tai parimstu jam ant peties ir niurzgu. Vieną kartą jisai paėmė iš lentynos šokoladą ir leido atlupt, kad eilei pasistūmus galėtumėm sumokėt už popieriuką. Bet neėmiau - susigėdau (realiai tai būčiau ėmus, bet kitoj kasoj tuo pat metu tokį patį gestą fyfinė motina padarė savo mini kopijai - dukrai su rožiniu sijonėliu ir lankeliu su playboy kiškeliu :).
Aij dar tiesa, nesakiau, aš šiandien kažko tai jautri. Kai pasakiau šefui, sakė "neišsikalinėk", bet visą dieną buvo geras. Taip kad dabar visą laiką, kai norėsiu švelnumo, sakysiu, kad aš šiandien labai labai labai ... jautri.
Labanakt... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą