Aš niekaip negaliu suprast vieno dalyko. Nuo ko priklauso, kaip mes visi gyvenam...?
Nuo būdo bruožų ir charakterio ypatybių? Nuo išsikeltų tikslų ir nuo galimybių juos įgyvendint? Nuo požiūrio į pasaulį ir tėvų įdiegtų gyvenimo vertybių sistemos?
Nes pavyzdžiui aš, kuo toliau, tuo labiau įsisavinu tiesą, jog gyvent paprastai aš nemoku. Man nuolatos reikia naujų išgyvenimų, jausmų, įvykių, galų gale problemų tam, kad niekada nesustočiau - kiekviena diena man privalo būt didesnis ar mažesnis iššūkis, kad, vakare padėjus galvą ant pagalvės, nusiraminusios mintys savaime susidėliotų į žodį "Done". Atrodytų, gyventum sau ramiai be jokių pokyčių - keptum pyragus, laistytum gėles, visa siela atsiduotum pvz. paskaitoms ir mėgautumeis ta rutina dvelkiančia kasdienybe. Bet aš taip nemoku. O gal, tiksliau, nenoriu mokėt...?
Ant mano darbo stalo - nuolatinė netvarka. Seni, nauji, reikalingi, nereikalingi lapai sėkmingai sau bičiuliaujasi drauge ir dalijasi vieta su pamirštais kavos puodeliais ir galybe spalvotų lapelių su (ne)reikšmingais užrašais. Bet kaip gali būt kitaip, jeigu mano kasdienybė - lygiai toks pats chaosas...? :) Imtum, sudėliotum viską į lentynas, surikiuotum, priskirtum kiekvienam elementui tam tikros reikšmės indikatorių ir kasdien laikytumeis tos pačios tvarkos.
Bet ir to aš nemoku.
Kartais man atrodo, kad aš moku tik daryt visame kame chaosą - įsiveržt kažkur į nusistovėjusią tvarką ir galutinai išdraikyt prioritetus, požiūrius, vertybes ir šiaip, gyvenimo būdą. Nerami dūšia, ne kitaip.
Bet nepaliauju galvot, kad nuolatinis judesys - neabejotinas judėjimo ženklas - o tai jau savaime yra gerai.
Guodžiu save, kad kiekviena neišnaudota proga senatvėj kirs skaudžiu sąžinės priekaištu, o kiekvienas pagalvojimas "aš negaliu" bus papildomas akmuo į vežimą, taip sunkiai bandantį užvažiuot ant kalvos, ant kurios iš tolo puikuojasi užrašas "Gyvenimo pasiekimai".
Nereikia būt genijum ar išminčium, kad suvoktum, kad tai, ką darai, yra blogai ar gerai. Jeigu kažką darai - vadinasi taip reikia. O riba tarp gero ir blogo, iš esmės, subjektyvus reikalas.
Taip kad, relax... :)
Laimingiausi žmonės yra tie, kurie per daug užimti, kad galvotų, ar jie laimingi, ar ne. — [W.Featheris]
3 komentarai:
Mano nuomone, musu gyvenimai priklauso nuo issikeltu tikslu ir noro pazinti kazka naujo. Tai labai stiprios varomosios jegos, be kuriu nebutu ir chaoso, ir „as negaliu“, nebutu gero ir blogo. Svarbiausia, kad yra noras judeti i prieki, o toliau viska sudelioja laikas :)
O ko tu čia pergyveni, kad tavo gyvenimas įdomus?? :P Manai, atsidavus knygų graužimui ir pyragų kepimui būtum laimingesnė?? Na, galbūt ramesnė.. bet sielos grožis gimsta būtent netikėtume, įspūdžiuose, stipriuose išgyvenimuose, o ne pilkoje kasdienybėje... Taigi, džiaukiiis! ;)
Dėl to tu man taip ir patinki :)
Rašyti komentarą