Magic

Aš kartais pamirštu, koks jis romantiškas.
Gyvenimas kartu, be gausybės džiugių akimirkų, prigesina kai kurias savo ir kito žmogaus savybių, kurios, pasislėpę po rutina, laukia tinkamo momento. Kai kurios - nesulaukia, o kai kurios - vėl pasirodo kai mažiausiai tikiesi.
Tada jis žiuri didelėm akim į tave ir vidury nakties sugalvoja važiuot žiūrėt, kaip oro uoste leidžiasi lėktuvai. Visą kelią visu garsu groja queen'ai, garuoja karštutėlė kava (statoil'o puodeliuose, kuriems jis kantriai visą mėnesį rinko lipdukus tam, kad turėtumėm vienodus :) ir ... tylim.
Oro uoste visom spalvom mirga kylantys/besileidžiantys lėktuvai, skuba lagaminais nešini žmonės, o visoj toj suirtuėj - mes abu. Tarsi sustingsę, susikoncetravę vienas į kitą ir tarsi nematom tų lėtuvų, kurių čia atvažiavom pažiūrėt. 
Nereikia nieko sakyt - tokiom akimirkom tyla būna pati jaukiausia, o kiekvienas ištartas žodis nuskamba tarsi nepadorus garsas, sutrikdantis intymumą.
Kažkokiu tik jam žinomu būdu jis supranta, ko ir kada man reikia. Užsidarom į savo mažytį pasaulėlį, kuriame - tik mes abu, ir vėl pasisemiam jėgų ir ryžto rytojui. Nes juk viskas bus gerai, nes aš turiu tave... :)
Ir nieks nebebaisu, ir niekam nebėra kliūčių.
Tu - mano narkotikas, mano aistra, mano dalelė.
Tu - atsakymas į visus klausimus.
Tu. Ir vien tik tu.



Myliu.