Today is my happy day

Tiksliau ne today o gal yesterday :))) Nušvito vilties kibirkštėlė ir mano padangėj ha ha :)))))
Tai vat, aš vis dar apie tą patį - siaubą baubą magistrinį darbą aaaa (nu gal ir ne tik apie jį.... :))))).
Taigi - pirmadienį - tarpinis gynimas, kurio zubrylos laukia, o tokie mėmiukai kaip aš - bijo. Nes, pavyzdžiui, man rašyt tokį darbą - tai truputį kančia.
Pavyzdžiui, vakar, užuot rašius, išsitempiau brangųjį valgyt picų ant Kauno marių molo... :) Nes gi tai - šimtą kartų smagiau. :)))
Bet, nukrypau nuo temos. Taigi - atsirado viltis. Jeigu vakar daviau 50 proc., kad rytoj mane paliuosuos, dėstytojai susirauks, nutaisys baisias minas ir pasakys - "Žinot ką, panele Lina, čia Jums ne 12-tos klasės referatas" bla bla bla ir aš, prapliupus gailiom ašarom, išbėgsiu iš kabineto ir raudosiu dar dvi dienas. Bet gi, ogi, na gi.... vakar mano tą baisulinę marmalynę peržiūrėjo uošvis ir sakė, kad visai neblogai. Įsivaizduojat...??? O jis - ne šiaip protingas žmogus, bet dar ir docentas, o be to - nelinkęs pergirt (nu čia griaunu Jūsų vizijas apie gailestį :)))), tai, vadinas, turiu kažkiek šansų.
Apskritai tai aš pagalvoju, jog jeigu viskas bus good ir aš netgi gausiu diplomą, būsiu šimtą kartų laimingesnė nei visos zubrylos kartu sudėjus. Nu rimtai. Wuhahahhaaa.... :)))))
Atrodo vėl viskas grįžta į savo vieteles - pamažu tvarkausi senus darbus (nu tokius kaip magistrinis ha ha, juokauju, netgi atsiskaičiau su VMI už tą pajamų deklaraciją, todėl dabar yra šansų, kad anstoliai pas mane lankysis tik dėl bibliotekos knygų ha ha :))))) Nu gerai gerai, piktos susišiaušusios tetos, per artimiausią pusmetį grąžinsiu aš Jums tas knygas. Gal. :)))) Labai labai tikiuosi, kad viskas bus good ir toliau, taip kad wish me luck :D

12 pieces

Jeigu viskas visada būtų gerai, būtų neįdomu.
Tiesa tiesa tiesa. Tikrų tikriausia tiesa.
Kalam kalam kalam sau į galveles, diegiam diegiam diegiam visas tas optimistines gaideles į savo rytojų.
Šypsenos? Sakau - šypsenos!
Ir atrodo viskas ir tikrai yra gerai. Net labai. Visur - viduj, namie, išorėj, lauke, mintyse, darbuose ir visur visur kitur.
Bet kažkodėl vis viena sunku.
Keistas jausmas, kai, atrodo, narsiai žengi į priekį, drąsini save įvairaus pobūdžio lozungais, kuri gigantiškus ateities planus ir tobulėji. Visame kame. Tada atsisuki atgal ir pamatai, kad iš tiesų stovi vietoj. Kad tai, dėl ko taip stengiesi ir ties kuo pluši, vis viena nesikeičia.
Atrodytų visas pasaulis akiplėšiškai tobulėja, septynmyliais žingsniai žengia pirmyn, o tave paprasčiausiai ignoruoja. Ir dar, kas blogiausia, žiūri savo apskritom apvaliom akim ir sako "nesijaudink, ateis ir tavo laikas". Tik blogiausia, kad pats nežinai, kas telpa į tą žodį. Ir kas norėtum, kad tilptų.
Kažkaip vis dažniau apie tai pagalvoju. 
Išvis vis šią savaitę jaučiuosi kaip koks jūrų ežys, kuris pamiršo susikleist savo spyglius... :) Niurnu, pykstu, murmu, skundžiuosi ir bėdavoju.
Atrodo viskas, ką darau yra ne taip, kaip kad norėčiau.
Šiandien netgi vienam personai nesugebėjau paaiškint vieno dalyko. Mykiau mykiau, išsikalinėjau išsikalinėjau ir galop teištariau "aij nu žodžiu, nesvarbu". O persona klauso ir supranta, kad šneku pievas.... :)
Kažkoks kvailas kvailas metas. Iš esmės viskas kaip ir gerai, nėra dėl ko sukt galvos, bet vis ta stagnacija.  Nei pirmyn, nei atgal.
Kaltinu magistrinį, pavasarinį vitaminų trūkumą ir nesibaigiančius darbus.
Viens du trys, iškvepiam, įkvepiam. Nusišypsom pavasariui.
Iki susirašymo, kai nuotaikos bus geresnės. O tai nusimato jau greit... :)

Iš M.K. Čiurlionio laiškų Sofijai

1908. IV. 14

<...> Vaizduotės mano tamsūs debesys pakilo aukštyn, į šviesų dangų, mesdami šešėlį. Mačiau aplink pavasarį, kai medžiai uždegė žiedų sietynus ir prasidėjo rytmečio tylaus didžioji šventė. Aš būčiau daug kalbėjęs, mylimoji mano, tačiau tie debesys apniaukė visą dangų ir aš tylėjau. Leisk man akis paslėpti tavo delnuose ir nematyti debesų, man nuo kaktos pakylančių.

1908. VI. 4

Tyliai vakaras uždega žvaigždes ir nusilenkia nakčiai, kuri ateina didelė, tyli, žavinga. Koks stebuklingas buvo rytas! Kaip buvo nuostabu galvot apie tave, įsižiūrėjus į tolimą gimstančią šviesą… Ar tu girdi tą tylumą, kuri dabar mane apgaubia? Tik medžių siluetai ir tyla… Ir tu…

1908. VI. 24

Nebežinau, kur dingsta laikas, kur viskas prapuola. O aš keliauju tolimiausiais horizontais savo išsvajotojo pasaulio. Kitiems jis keistas, bet man jame be galo gera. Siela net juokiasi iš laimės.

Koks aš dėkingas Tau, kad Tu esi! Kad Tavo akys iš dangaus man spinduliuoja. Kad Tavo delnai tartum du baltieji debesėliai laimina upes ir vieškelius. Koks aš dėkingas Tau, kad Tu esi!

1908. X. 11

Atsimeni tą juodąjį saulėlydį ir jūrą? Atsimeni, kaip grojo ir dainavo bangos mums? Atsimeni, kaip kamuolį šviesos tu man tiesei? Atsimeni? …o mes tada pažįstami nebuvom…

1908. XI. 1

Nepyk. Rašyk. Tuojau. Ir daug. Labai karštai myliu. Žinai? Nepyk... Gerai?

1908. XI. 26

Nėra tokių viršūnių, į kurias įkopti mums drąsos pritrūktų. Rūstus likimas susigės, išvydęs mūsų šypsenas. Į mūsų namus niekada neateis gyvenimo proza skarmaluota! Tu vaidilutė būsi namų židinio! Sudegs gyvenimas mūsų ant visagalio amžinojo meno aukuro!

***

Gražu, tiesa? Lyrikė, aš lyrikė... :)

Horokrus

Lėtai įkvepiu oro.
Ir iškvepiu.
Suskaičiuoju iki trijų ir akyse tarsi šmėsteli tavo veido bruožai. Sulaikau kvėpavimą ir tarsi savaime bandau sustabdyt tą akimirką.
Ausyse sustingsta tavo juokas.
Ir aš tarsi matau tave.
Atrodo, kad net jaučiu... :) Jausmas, lyg ištiesčiau ranką ir paliesčiau tavo odą.
Bet tada man pradeda trūkt oro ir, kartu su nauju jo gurkšniu, aš įkvepiu realybės.
Come on, kraustausi iš proto. Ne kitaip... :).
Kodėl yra dalykų, kurie, atmetus visas fiziologines nesąmones, mums yra būtini? Kodėl tie dalykai, nors ir nebūdami šalia, nuolatos pakreipia visas mintis apie save....? Ir vien jau žinojimas, kad jie kažkur yra, ramina?
Kartais man atrodo, kad tu įkūniji visa tai, ko man reikia. Tarsi turėtum kažkokią dėžutę, kurioj ramiai uždaryta mano dalelė. Ir jos man neatiduodi. Nešiojiesi visur kartu, šypsaisi ir ... erzini.
Bet kartu jaučiuosi ir saugi. Nes kad ir kur pamesčiau, kad ir kur išbarstyčiau savo aš daleles, viena visada saugiai bus pas tave.

It's about you

<...> tą daryti buvo tas pat, kaip vieną rytą nubusti ir atrasti žalią spalvą. Matai ją žolėse ir medžiuose, ant kelio ženklų ir negali įsivaizduoti, kad daug metų pragyvenai be šios spalvos, regis, visą likusį pasaulį sudėliojančios į savo vietas.

(J. Picoult Gailestingumas)  

Spring me up

Aaaaaa, jau pavasarisssss :)))))
Pagaliau atėjo, pražydo žydrom žibutėm, prasirausė mažyčiais upeliukais, pasklido po visur balandžių burkavimais ir vis labiau šildo pirmosiomis saulėtomis dienomis.
Wiiiii.... :)))) Myliu pavasarį, nes tada:

• reik įsimylėt per naujai;
• galima gatvėj valgyt ledus ir nebaisu apie tai pasakyt mamai;
• prasideda šašlykų sezonas sodyboj;
• su šeima galima eit ieškot žibučių;
• pargrįžta visi paukščiai;
• galiu traukt lauk visas gražuoles sukneles;
• su meile galima traukt į nesibaigiančius pasivaikščiojimus naujai atrastose vietose;
• galima nors kasdien valgyt šaltibarščius;
• ir dar daug daug viskoooo :)))) 

Vienu žodžiu - pavasaris yra sehr gut. 

Sing the song

Sveikučiai... :) Kaip laikomės? Aš - gerai.
Šiandien Jums rašysiu apie muziką.
Ar pastebėjot, jog tam tikros dainos primena žmones bei įvykius? Tokių dainų mano repertuare - daugybė.Vos tik pasigirdus pirmiesiems muzikos garsams, nesvarbu, kur tuo metu būčiau (ar važiuočiau su automobiliu, ar dirbčiau kažkokį darbą ar sėdėčiau kirpykloj), prieš akis iškyla vaizdiniai, kurie tiesioginiais ryšiais susieti su ta daina. Tada aš pati sau nusišypsau/susiraukiu/pykteliu ar dar kaip kitaip sureaguoju - priklausomai nuo to, ką man ta daina primena.
Norit pavyzdžių....? :) Prašom :) 

Šitas šedevras - vienas iš pačių pirmųjų, kurie, mano meilės dėka, paskatino mane pamėgt Queen'us :) Išgirdus jį visada pagalvoju apie jį - apie pirmus, nedrąsius mūsų pasimatymus ir vienas kito tyrinėjimą. Pati pati pradžia... :) Gražu... :)

Prisimeni, meile? šitas tobulas šedevras grojo tą naktį, kai jau sutemus sugalvojom važiuot maudytis į karjerus už 30 km. Ir kai ant kranto valgėm trešnes. Tada aš bijojau, jog mus kas nors nužudys, o tu mane raminai, kad bent jau mirtis bus romantiška... :)))

Šitas oldschool'as man primena mokyklos šokius... :))) Kai visi kaip patrakę klausydavo modern'ų (pageidautina tokiu garsu, kad pradėtų mirksėt kasetinio magnetofono kolonėlės wuahahaa :)))). Tuo metu tėvai aktyviai pirkdavo šitas kasetes ir namie dažnai skambėdavo tokio tipo muzika. :) Kartu su BoneyM ir Bad boys blue.... :)))))

Šita - totali klasika :))) Vienu metu buvom nenormaliai ant jos užsikabinę - kiekviena kelionė žaliu renuku neapseidavo be ruby ruby ruby wuahahhaaaa :))))). Primena man pirmuosius studentavimo metus Kaune :).


O šitas lobis man primena 2009'ųjų žiemą :). Snieguotus ir jaukius vakarus sufkėj :) Išprotėjusius, banalius, nesibaigiančius ir juokingus pokalbius, šypsenas.... :) Love love love :))))

O šita man primena EDEN'ą - pačias pačias pačiausias mergaites, su kuriom klausom praktiškai vienodą muziką :))) Mažą susitraukusį kambariuką, nesibaigiančius rytinius pokalbius, pietus hesburgery, gigantiškus planus ir svajones apie normalius darbus :))))).  

Yra keletas dainų, kurias išgirdus per nugarą nubėga šiurpuliukai. Kažkokios įdomybės, nes kai kurios iš jų vis persekioja... :))) Šitą - dievinu. Ideali. Visada visada nusišypsau. Nes... nu ideali...:) Love it.
Ir dar daugybė daugybė kitų - trumpų, ilgų, linksmų, liūdnų - pačių įvairiausių, kurios užkonservuoja prisiminimus, kad vėl apie juos primintų.
Matyt muzika tuo ir žavi. ;)