Lėtai įkvepiu oro.
Ir iškvepiu.
Suskaičiuoju iki trijų ir akyse tarsi šmėsteli tavo veido bruožai. Sulaikau kvėpavimą ir tarsi savaime bandau sustabdyt tą akimirką.
Ausyse sustingsta tavo juokas.
Ir aš tarsi matau tave.
Atrodo, kad net jaučiu... :) Jausmas, lyg ištiesčiau ranką ir paliesčiau tavo odą.
Bet tada man pradeda trūkt oro ir, kartu su nauju jo gurkšniu, aš įkvepiu realybės.
Come on, kraustausi iš proto. Ne kitaip... :).
Kodėl yra dalykų, kurie, atmetus visas fiziologines nesąmones, mums yra būtini? Kodėl tie dalykai, nors ir nebūdami šalia, nuolatos pakreipia visas mintis apie save....? Ir vien jau žinojimas, kad jie kažkur yra, ramina?
Kartais man atrodo, kad tu įkūniji visa tai, ko man reikia. Tarsi turėtum kažkokią dėžutę, kurioj ramiai uždaryta mano dalelė. Ir jos man neatiduodi. Nešiojiesi visur kartu, šypsaisi ir ... erzini.
Bet kartu jaučiuosi ir saugi. Nes kad ir kur pamesčiau, kad ir kur išbarstyčiau savo aš daleles, viena visada saugiai bus pas tave.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą