Jeigu viskas visada būtų gerai, būtų neįdomu.
Tiesa tiesa tiesa. Tikrų tikriausia tiesa.
Kalam kalam kalam sau į galveles, diegiam diegiam diegiam visas tas optimistines gaideles į savo rytojų.
Šypsenos? Sakau - šypsenos!
Ir atrodo viskas ir tikrai yra gerai. Net labai. Visur - viduj, namie, išorėj, lauke, mintyse, darbuose ir visur visur kitur.
Bet kažkodėl vis viena sunku.
Keistas jausmas, kai, atrodo, narsiai žengi į priekį, drąsini save įvairaus pobūdžio lozungais, kuri gigantiškus ateities planus ir tobulėji. Visame kame. Tada atsisuki atgal ir pamatai, kad iš tiesų stovi vietoj. Kad tai, dėl ko taip stengiesi ir ties kuo pluši, vis viena nesikeičia.
Atrodytų visas pasaulis akiplėšiškai tobulėja, septynmyliais žingsniai žengia pirmyn, o tave paprasčiausiai ignoruoja. Ir dar, kas blogiausia, žiūri savo apskritom apvaliom akim ir sako "nesijaudink, ateis ir tavo laikas". Tik blogiausia, kad pats nežinai, kas telpa į tą žodį. Ir kas norėtum, kad tilptų.
Kažkaip vis dažniau apie tai pagalvoju.
Išvis vis šią savaitę jaučiuosi kaip koks jūrų ežys, kuris pamiršo susikleist savo spyglius... :) Niurnu, pykstu, murmu, skundžiuosi ir bėdavoju.
Atrodo viskas, ką darau yra ne taip, kaip kad norėčiau.
Šiandien netgi vienam personai nesugebėjau paaiškint vieno dalyko. Mykiau mykiau, išsikalinėjau išsikalinėjau ir galop teištariau "aij nu žodžiu, nesvarbu". O persona klauso ir supranta, kad šneku pievas.... :)
Kažkoks kvailas kvailas metas. Iš esmės viskas kaip ir gerai, nėra dėl ko sukt galvos, bet vis ta stagnacija. Nei pirmyn, nei atgal.
Kaltinu magistrinį, pavasarinį vitaminų trūkumą ir nesibaigiančius darbus.
Viens du trys, iškvepiam, įkvepiam. Nusišypsom pavasariui.
Iki susirašymo, kai nuotaikos bus geresnės. O tai nusimato jau greit... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą