1908. IV. 14
<...> Vaizduotės mano tamsūs debesys pakilo aukštyn, į šviesų dangų, mesdami šešėlį. Mačiau aplink pavasarį, kai medžiai uždegė žiedų sietynus ir prasidėjo rytmečio tylaus didžioji šventė. Aš būčiau daug kalbėjęs, mylimoji mano, tačiau tie debesys apniaukė visą dangų ir aš tylėjau. Leisk man akis paslėpti tavo delnuose ir nematyti debesų, man nuo kaktos pakylančių.
1908. VI. 4
Tyliai vakaras uždega žvaigždes ir nusilenkia nakčiai, kuri ateina didelė, tyli, žavinga. Koks stebuklingas buvo rytas! Kaip buvo nuostabu galvot apie tave, įsižiūrėjus į tolimą gimstančią šviesą… Ar tu girdi tą tylumą, kuri dabar mane apgaubia? Tik medžių siluetai ir tyla… Ir tu…
1908. VI. 24
Nebežinau, kur dingsta laikas, kur viskas prapuola. O aš keliauju tolimiausiais horizontais savo išsvajotojo pasaulio. Kitiems jis keistas, bet man jame be galo gera. Siela net juokiasi iš laimės.
Koks aš dėkingas Tau, kad Tu esi! Kad Tavo akys iš dangaus man spinduliuoja. Kad Tavo delnai tartum du baltieji debesėliai laimina upes ir vieškelius. Koks aš dėkingas Tau, kad Tu esi!
1908. X. 11
Atsimeni tą juodąjį saulėlydį ir jūrą? Atsimeni, kaip grojo ir dainavo bangos mums? Atsimeni, kaip kamuolį šviesos tu man tiesei? Atsimeni? …o mes tada pažįstami nebuvom…
1908. XI. 1
Nepyk. Rašyk. Tuojau. Ir daug. Labai karštai myliu. Žinai? Nepyk... Gerai?
1908. XI. 26
Nėra tokių viršūnių, į kurias įkopti mums drąsos pritrūktų. Rūstus likimas susigės, išvydęs mūsų šypsenas. Į mūsų namus niekada neateis gyvenimo proza skarmaluota! Tu vaidilutė būsi namų židinio! Sudegs gyvenimas mūsų ant visagalio amžinojo meno aukuro!
***
Gražu, tiesa? Lyrikė, aš lyrikė... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą