Pasaka apie du zuikius

Mažasis Rudis eidamas miegoti įsikibo Didžiajam Rudžiui į jo ilgas ausis. Mažyliui labai rūpėjo, kad Didysis Rudis ji girdėtų.

- Ar žinai, kaip aš Tave myliu? - paklausė jis.

- Ak, turbūt ne… - susimąstė Didysis Rudis.

- Va taip! - Mažasis Rudis plačiai išskėtė letenėles į šonus.

Dičkio letenos buvo daug ilgesnės.

- O aš Tave myliu štai kaip! - tarė jis išdidžiai.

“hm, nieko sau…” - pamanė Mažasis Rudis.

- Aš Tave myliu tiek, kiek siekia mano letenėles! - tarė mažylis.

- O aš Tave myliu tiek, kiek siekia mano letenos! - atšovė Didysis Rudis.

“tai bent! - iš nuostabos nustėro Mažasis Rudis. - o, kad aš turėčiau tokias ilgas letenas!”

- Aš Tave myliu per visą takelį iki pat upės! - sušuko Mažasis Rudis.

- O aš Tave myliu per visą upę ir iki pat kalnų! - tarė Didysis Rudis.

“oho, iš tiesų toli…” - pamanė Mažasis Rudis. Tačiau jis taip norėjo miego, kad jau neįstengė galvoti. Žvairiukas pažvelgė pro dygliuotus krūmus aukštyn į beribę tamsią naktį. Už dangų tikrai nieko nėra toliau…

- Aš Tave myliu iki MĖNULIO! - atsiduso jis ir užmigo.

- O, tai labai toli! - nustebo Didysis Rudis. - labai labai toli…

Didysis Rudis paguldė mažylį į lapų patalą ir, palinkėjęs saldžių sapnų, švelniai pakštelėjo į nosytę. Paskui pats įsitaisė greta, nusišypsojo ir sušnabždėjo:

- Aš myliu Tave iki pat mėnulio – IR ATGAL!..

Simply

Pasakykit man, kaip įmanoma jo nemylėt...?
Kai botanikos sode jis kantriai fotografuoja mane iš kairės, iš dešinės ir iš priekio, ir vėl, ir dar kartą, ir dar, ir tik jam vienam pavyksta padaryt tokias nuotraukas, kad nejučia išsprūsta pratisas "...ohhoooo...". :)
Kai ten pat jis atlieka visais įmanomais draudimais uždraustą veiksmą - iš oranžerijos baseinėlio pagauna man vėžliuką, kad parodytų mažus jo nagučius. Ir rimtu tonu konstatuoja faktą, kad net tas mažas gyvūnėlis jaučiasi visiškai saugus mano rankose ir drąsiai dairosi aplink.
Tik jam vienam pavyksta mane prajuokint iki ašarų prieš susitikimą su draugais - krykštauju balsu, rankom valydamasi nuo skruostų tušo nujuodintus skysčio lašelius. Draugams atrodo, jog aš verkiau ir jie paslapčiom manęs gaili. :))))
Jis net nesvarstydamas sustabdo automobilį tiesiog Mindaugo prospekto vidury, nes man staiga pasidaro liūdna. Ir kantriai aiškinasi priežastis, kol pasidaro geriau.
Paėmęs šratinuką, jis nubraižo mūsų būsimo būsto planą, sudėlioja baldus ir, parnešęs tą sulamdytą lapą į namus, laukia mano reakcijos - tada mes kartu kuriam ateities planus, vizijas ir iliuzijas.
Kartą užsiminė, jog nori dukrytės - mažos mano kopijos. O aš jį matau tėčiu - ramiu, rūpestingu, tačiau kartu - pašėlusiu ir nepakartojamu.
Mes galim susipykt dėl bet kokio menkniekio - dėl ne vietoj pastatyto puodelio ar spalvos pavadinimo. Susipykstam tam, kad galėtumėm susitaikyt. Nes pas mus nebūna nekalbadienių - per daug branginam kiekvieną kartu praleistą minutę.

Žiūriu į jį ir galvoju, kad, ko gero, kažkas iš aukščiau tvarko viską taip, kaip turi būt. Kad kiekvienas takelis atvestų į teisingą kelią. Kad kiekviena klaida būtų ištaisyta taip, kaip reikia.
...ir pasakykit man dabar, kaip gi įmanoma jo nemylėt? :)
...kaip įmanoma užmigt ne kartu, kad sutiktum vienišą rytą?
...ir kodėl kava būna tokia skani tik tada, kai ją geriam kartu?


Love you.  

Sekmadienio norai

Nebenoriu fazanės ar kiauliuko.
Dabar jau noriu pelėdos... :)))))

Užuodžiu rudenį

Aha. Nes nu kaip jo įmanoma neužuost, kai visur aplink - vien tik rudeniniai ženklai?
Nes mano automobilio veidrodėly apsigyveno voras, kuris kiekvieną naktį sumezga didesnį ar mažesnį voratinklį ir kiekvienu kartu savo apvaliom akim stebi mane vairuojančią. :)
Kaštonai pradėjo krist.
Ryte virš Nemuno vis labiau susisuka ištįsusios rūko gijos.
Pamažu į miestą pradeda grįžt studentai, o vaikai vietoj saldainių ir žaislų po maximą tąso sąsiuvinius ir pieštukus.
Ir, nepaisant to, kad rugsėjo pirmą dieną man būna liūdna liūdna (ir kiekviena šita diena prasideda pokalbiais su tėvais, prisimenant visas praėjusias rugsėjo pirmąsias mokykloj), ankstyvą rudenį aš be proto myliu. Toks paslaptingas metas, ania? :) Pavyzdžiui mano vyrui ruduo - tobulas metų laikas, kuriam pagaliau atėjus jis džiaugiasi kiekviena diena - nesvarbu ar lija, ar ne. Prisipažinsiu - mano rudeniai jau kelis metus būna ypatingi - truputį smalsu, kuo šis bus kitoks. O gal, kaip tik - bus visiškai paprastas...? Ha ha :)))))).
Kai vakar viena klientė palinkėjo gero paskutinio vasaros savaitgalio, akimirką sutrikau - ėėėė, vasara jau baigiasi....? Bet atrodo tikrai baigiasi - tam, kad užleistų vietą nostalgiškam ir romantiškam rudeniui. Atrodo vėl prasidės seilėtų ir meilumu persisunkusių mano įrašų era - ha ha, juk ruduo ypač tinkamas meilei...? ;)  

Marry me :))))

How long...

Šiandien buvom svečiuose pas energingą 82-erių metų močiutę, kuri atkakliai spyrė vis dar neištekėjusią mylimojo pusseserę tai padaryt kaip įmanoma greičiau. Tokie argumentai kaip "taigi neįdomu vienai" arba "jau laikas gimdyt vaikus", aišku mums skambėjo kaip iš sovietinio mąstymo paveiktos operos "taigi visi tuokiasi - tuokis ir tu! Kaip čia dabar atsiliksi", bet vienas sakinys visgi nuskambėjo ypač tvirtai. Žinot koks? Ogi - "o ką tu viena veiksi senatvėj?". Ir juokas kažkaip pritilo. Prisipažinsiu - šitą temą jau senokai norėjau pagvildent.
Mūsų name gyvena gana nemažai pensininkų. Viena senutė, kurią jau kelis kartus esu paminėjusi ankstesniuose įrašuose (čia ta, kuri turi storiausią šunį rajone Pupą hmzz.... o gal Džekį? :)))) Vis juos sumaišau....), dar visai neseniai gyveno su vyru. Jiedu paeiliui vedžiodavo tuos bepukšinčius riebalų maišiukus paeiliui, kartkartėmis pasilazdavodami laiptinėj. Tačiau seniukas visai neseniai pasimirė - moteriškė liko viena kartu su tuo storu šuniu, kuris kiekvienu kartu skaudžiai primena jos vienatvę. Nežinau, gal man tik atrodo, bet močiutė po laidotuvių tarsi paseno keliais metais per keletą dienų - dabar, stebint ją iš šalies, susidaro įspūdis, jog jos tikslas - nugyvent dar vieną dieną. Kaip nors.
Kita senukų pora vis dar dviese. Moteriškė - gana prastos sveikatos, todėl vyras ją kiekvienu kartu kantriai veda stipriai įsikibęs į parankę. Neseniai sutikau abudu lifte - pasipuošę išėjo į parką truputį pasivaikšiot - besišypsantys, tvirtai atsiremdami vienas į kitą, lėtais žingsneliais ėjo tarp visų skubančių, lekiančių žmonių. Senelis netgi pakštelėjo močiutei į skruostą - ši vaikiškai sukikeno ir abu, plačiai besišypsodami, nutolo.
Jeigu jaunystėj, kol esi aktyvus, veiklus ir energingas, turi milijonus užsiėmimų ir veiklų, gali visiškai savim pasirūpinti ir žmogus šalia yra reikalingas tam, kad būtų gera, jauku, smagu, aistringa, kad galėtum kartu atrast naujus dalykus ir nepamiršt senų, kad galėtum dalytis kasdieniniais džiaugsmais, senatvėj tas žmogus tampa gyvybiškai būtinu. Nes vaikai vieną dieną užauga, tėvai pasensta, darbams tampi nebereikalingas, jauti, kaip nuolat senka jėgos, o visuomenė tave traktuoja kaip senelį, kurio pažiūros - senamadiškos. Aš manau, jog vyresniajam amžiuj gerokai pasikeičia vertybės - išmoksti vertint dalykus, kurių nepastebėjai anksčiau, ir, atvirkščiai, dalykai, kurie gerokai erzino, tampa bereikšmėmis smulkmenomis. Kaip gi kitaip paaiškinsi vyresnių žmonių draugystes, kurios kone alsuoja abipuse parama, pagarba ir ramybe? Jokių pykčių, jokių barnių - paprasčiausias džiaugimasis kiekviena kartu praleista minute, nes nežinai kuri iš jų - paskutinė.
Kai esi dviese, viskas atrodo gerokai paprasčiau - ypač senatvėj. Nes vienam iš poros mirus, mano manymu, numiršta ir kito tam tikra sielos dalis. Ir nesvarbu, ar su tuo žmogum praleidai visą gyvenimą, ar tik kelerius metus, artimos sielos pasitraukimas iš gyvenimo, mano manymu, prilygsta pasaulio pabaigai, nes tada skaudi vienatvė prislegia visu savo svoriu.
Toks ganėtinai slogus pamąstymas, ar ne? :) Matyt kaltas lietus.
Bet jeigu rimtai, aš kažkaip bijau pasent. Ir tik nereikia man pasakot, jog senatvė - neabejotinai nuostabus laikas, kai subrendęs, daug patyręs žmogus gyvena ramų, gal net sąlyginai aktyvų ir , be jokios abejonės, laimingą gyvenimą. Taip, tai tiesa - visi žmogaus gyvenimo tarpsniai yra nuostabūs, tačiau... kažkaip baisoka. Bet kažkodėl manau, jog praėjus n-metų, skaitydama šitą įrašą juoksiuos pilna protezų burna ir pasakosiu savo kretančiam seniukui, kokia kvaiša buvau - o jisai, pritardamas man, kaip Titanike kikendamas žiūrės į mano susiraukšlėjusias akis ir matys jose tą kvaišą - jauną, pašėlusią ir rašančią visokias nesąmones tam, kad vieną dieną galėtų jas paneigt.
Tada mes atsikelsim iš savo supamų kėdžių ir abu, kretėdami, tvirtai susikabinę rankom eisim į vietinę cukrainę gert kavos ir keiksnot valdžios bei vaistų kainų.
Tada jis pabučiuos mane į žandą ir aš, nuraudus kaip antaninis obuolys, irgi vaikiškai kikensiu.   

Gross

Tai vat, mielieji, atėjau truputį pasigirt - nuo šiol kai kuriuos mano blogų įrašus galit rast Interneto svetainėj www.jaunimogidas.lt :) O vakar vieną įdėjo ir delfi.lt (jeigu kartais nebūtų nuotaikos, galit pasikoliot su piktais komentatoriais wuahahhaaa :)))).
Tai vat. Pasigyriau. :)))))

Girly :)))

Kai...

... virpa visas kūnas, krinta iš rankų daiktai ir negali nustovėt vienoj vietoj ramiai.
... mintys sukasi pašėlusiu greičiu bet žodžiai liejasi ne tokia linkme ir ne tokiais sakiniais, kokiais norėtum.
... kraujas stingsta venose , čia suplūsdamas į skruostus tam, kad nudažytų juos skaisčiai rausva spalva.
... trūksta oro, nors įtrauki jį vis didesniais gurkšniais, kurie kiekvienu kartu nuplikina it iš ugnikalnio rūkstanti įkaitus lava.
... sulėtėja smegenų veikla, nustoja egzistavę visi aplinkiniai, visi darbai, pareigos ir apskritai visas pasaulis.
... akyse užsidega žiburėliai, o išprotėjusį žvilgsnį prikausto vienas taškas ir jauti, jog žiūrėt kažkur kitur - paprasčiausiai nepavyks.
... kai visos galūnės ima veikt pačios, kažkaip savaime, sudarydamos įspūdį, jog jos - atskiri mechanizmai, kurios liečia/glosto savaime. O prisilietimai glumina, tuo pačiu veikdami kaip stipriausi pasaulio narkotikai.
... norisi, kad ta akimirka niekada nesibaigtų.

Aaaaaa!!!!! Crazy crazy crazy world... :)

Hmz.
Apie ką čia mes...? :)

Confusion

Kaip toli eitum dėl savo meilės...?
Ar galėtum pamint savo norus, siekius, vertybes, ignoruot sąžinės balsą, atsiribot nuo šeimos/draugų vien tam, kad būtum su juo...? Kad kartu, krykšdami iš laimės kaip du maži vaikai, įsisukę į vienos kito glėbį, pilnais plaučiais tarsi gaivaus oro gurkšnį trauktumėt vienas kito meilę ir ... neigtumėt realybę?
Kiek siekis laimingam (nes juk ta tikra, neišgalvota meilė - laimės sinonimas?) yra svarbesnis už visas įmanomas (dažniausiai, nepalankias) aplinkybes?
Sudėtinga. Nepaprastai.
Šitus pasvarstymus sukėlė neseniai žiūrėtas filmas Monster ball - toks ganėtinai sunkus kūrinys su Hale Berry.Toli gražu ne ypatingas, bet vertas dėmesio.
Įdomu, kas nulemia, kad visi mes skirtingai suprantam tą meilę ir skirtingai dėl jos kovojam? O gal kaip tik, tiksliau, ne kovojam o stengiamės? Juk ne visos pastangos būna panašios į kovą.
Įsivaizduokit, ką reikštų įsimylėt galvažudį. Žmogų, kuris gyvena atimdamas kitiems gyvybes. Juk Eva Braun mylėjo netgi Hitlerį - įdomu, ką jautė ta moteris, kiekvieną dieną liesdama vyrą, kuris rankos mostu praliedavo kraują...? Ar ji nejautė bent trupučio atsakomybės dėl visų tų baisumų ir milijonų mirčių?
Ar kartu praleistos minutės ir valandos suteikia tiek laimės, kad dėl jų aukotum viską, ką esi sukūręs ir ką norėtum sukurt? O gal kaip tik jos ir yra būtent visų tavo gyvenimo norų sintezė?
Visais laikais vergas, įsimylėjęs valdovę (ar atvirkščiai) buvo paniekinamas visuomenės. Realiai nelabai kas ir pasikeitė - vis dar gaji nuomonė, jog laimingiausios santuokos yra tos, kai abudu partneriai yra lygiaverčiai. Nes jeigu jis turtingas, o ji ne - vadinasi jinai parduoda jam savo jaunystę. Jeigu atvirkščiai - jis - visiškas žigolo. Ir suvedžiotojas. Ir niekšas. Ir taip toliau, ir panašiai. Bet jeigu jie laimingi kartu, myli vienas kitą, tai ko verta kitų nuomonė? Ir jeigu jie nėra tokie narsūs, kad pasiryžtų perlipt per visus kanonus ir būt kartu, vadinasi jiems nelemta būt iš tiesų laimingiems? Gal ta meilė - vienintelė tokia stipri ir čia visiškai negalioja pasakymas, jog "bus tų vyrų/moterų"?.
Hmz.
Visai neseniai skaičiau istoriją apie Edvardą VIII - Anglijos karalių, kuris išsižadėjo sosto dėl meilės moteriai. Vyras įsimylėjo Uolis Simpson - tris santuokas turėjusią aktyvistę, kuri garsėjo audringais meilės ryšiais. Tačiau Anglijos monarchas, kuris tuo pačiu yra ir Anglijos bažnyčios vadovas, negali vesti išsiskyrusios moters. Taigi buvo galimi trys variantai - atsisakyti vedybų su Uolis, vesti ją, ignoruojant vyriausybės rekomendacijas arba atsisakyti sosto. Karalius pasirinko trečiąjį ir kartu su mylimąja nugyveno ilgus 35 - erius metus. Ar jūs bent numanot, kaip tokioj situacijoj jaučiasi žmogus...? Bet užtat kokia turėjo būt meilė... :)
Nežinau kaip atskirt, tikra meilė ar ne. Nežinau ir to, kaip suprast, jog šalia esantis žmogus yra vertas, kad dėl jo aukotum viską, ką tik įmanoma. Nėra tikslių elgesio nurodymų ar veiksmų plano.
Bet yra noras būti laimingam - jeigu šalia esantis žmogus padeda tau tokiu patapt - vadinasi viskas yra all right. :)
Ir užsidega žalia šviesa.