Confusion

Kaip toli eitum dėl savo meilės...?
Ar galėtum pamint savo norus, siekius, vertybes, ignoruot sąžinės balsą, atsiribot nuo šeimos/draugų vien tam, kad būtum su juo...? Kad kartu, krykšdami iš laimės kaip du maži vaikai, įsisukę į vienos kito glėbį, pilnais plaučiais tarsi gaivaus oro gurkšnį trauktumėt vienas kito meilę ir ... neigtumėt realybę?
Kiek siekis laimingam (nes juk ta tikra, neišgalvota meilė - laimės sinonimas?) yra svarbesnis už visas įmanomas (dažniausiai, nepalankias) aplinkybes?
Sudėtinga. Nepaprastai.
Šitus pasvarstymus sukėlė neseniai žiūrėtas filmas Monster ball - toks ganėtinai sunkus kūrinys su Hale Berry.Toli gražu ne ypatingas, bet vertas dėmesio.
Įdomu, kas nulemia, kad visi mes skirtingai suprantam tą meilę ir skirtingai dėl jos kovojam? O gal kaip tik, tiksliau, ne kovojam o stengiamės? Juk ne visos pastangos būna panašios į kovą.
Įsivaizduokit, ką reikštų įsimylėt galvažudį. Žmogų, kuris gyvena atimdamas kitiems gyvybes. Juk Eva Braun mylėjo netgi Hitlerį - įdomu, ką jautė ta moteris, kiekvieną dieną liesdama vyrą, kuris rankos mostu praliedavo kraują...? Ar ji nejautė bent trupučio atsakomybės dėl visų tų baisumų ir milijonų mirčių?
Ar kartu praleistos minutės ir valandos suteikia tiek laimės, kad dėl jų aukotum viską, ką esi sukūręs ir ką norėtum sukurt? O gal kaip tik jos ir yra būtent visų tavo gyvenimo norų sintezė?
Visais laikais vergas, įsimylėjęs valdovę (ar atvirkščiai) buvo paniekinamas visuomenės. Realiai nelabai kas ir pasikeitė - vis dar gaji nuomonė, jog laimingiausios santuokos yra tos, kai abudu partneriai yra lygiaverčiai. Nes jeigu jis turtingas, o ji ne - vadinasi jinai parduoda jam savo jaunystę. Jeigu atvirkščiai - jis - visiškas žigolo. Ir suvedžiotojas. Ir niekšas. Ir taip toliau, ir panašiai. Bet jeigu jie laimingi kartu, myli vienas kitą, tai ko verta kitų nuomonė? Ir jeigu jie nėra tokie narsūs, kad pasiryžtų perlipt per visus kanonus ir būt kartu, vadinasi jiems nelemta būt iš tiesų laimingiems? Gal ta meilė - vienintelė tokia stipri ir čia visiškai negalioja pasakymas, jog "bus tų vyrų/moterų"?.
Hmz.
Visai neseniai skaičiau istoriją apie Edvardą VIII - Anglijos karalių, kuris išsižadėjo sosto dėl meilės moteriai. Vyras įsimylėjo Uolis Simpson - tris santuokas turėjusią aktyvistę, kuri garsėjo audringais meilės ryšiais. Tačiau Anglijos monarchas, kuris tuo pačiu yra ir Anglijos bažnyčios vadovas, negali vesti išsiskyrusios moters. Taigi buvo galimi trys variantai - atsisakyti vedybų su Uolis, vesti ją, ignoruojant vyriausybės rekomendacijas arba atsisakyti sosto. Karalius pasirinko trečiąjį ir kartu su mylimąja nugyveno ilgus 35 - erius metus. Ar jūs bent numanot, kaip tokioj situacijoj jaučiasi žmogus...? Bet užtat kokia turėjo būt meilė... :)
Nežinau kaip atskirt, tikra meilė ar ne. Nežinau ir to, kaip suprast, jog šalia esantis žmogus yra vertas, kad dėl jo aukotum viską, ką tik įmanoma. Nėra tikslių elgesio nurodymų ar veiksmų plano.
Bet yra noras būti laimingam - jeigu šalia esantis žmogus padeda tau tokiu patapt - vadinasi viskas yra all right. :)
Ir užsidega žalia šviesa.