Pasaka apie du zuikius

Mažasis Rudis eidamas miegoti įsikibo Didžiajam Rudžiui į jo ilgas ausis. Mažyliui labai rūpėjo, kad Didysis Rudis ji girdėtų.

- Ar žinai, kaip aš Tave myliu? - paklausė jis.

- Ak, turbūt ne… - susimąstė Didysis Rudis.

- Va taip! - Mažasis Rudis plačiai išskėtė letenėles į šonus.

Dičkio letenos buvo daug ilgesnės.

- O aš Tave myliu štai kaip! - tarė jis išdidžiai.

“hm, nieko sau…” - pamanė Mažasis Rudis.

- Aš Tave myliu tiek, kiek siekia mano letenėles! - tarė mažylis.

- O aš Tave myliu tiek, kiek siekia mano letenos! - atšovė Didysis Rudis.

“tai bent! - iš nuostabos nustėro Mažasis Rudis. - o, kad aš turėčiau tokias ilgas letenas!”

- Aš Tave myliu per visą takelį iki pat upės! - sušuko Mažasis Rudis.

- O aš Tave myliu per visą upę ir iki pat kalnų! - tarė Didysis Rudis.

“oho, iš tiesų toli…” - pamanė Mažasis Rudis. Tačiau jis taip norėjo miego, kad jau neįstengė galvoti. Žvairiukas pažvelgė pro dygliuotus krūmus aukštyn į beribę tamsią naktį. Už dangų tikrai nieko nėra toliau…

- Aš Tave myliu iki MĖNULIO! - atsiduso jis ir užmigo.

- O, tai labai toli! - nustebo Didysis Rudis. - labai labai toli…

Didysis Rudis paguldė mažylį į lapų patalą ir, palinkėjęs saldžių sapnų, švelniai pakštelėjo į nosytę. Paskui pats įsitaisė greta, nusišypsojo ir sušnabždėjo:

- Aš myliu Tave iki pat mėnulio – IR ATGAL!..