NEnuobodoms

Sveikuuuuučiai, niuuuuu, ir kaip laikomėsssss? Butuuuuuuukkkkaassss..... :)))))))))) Wuahahhahaaa :))))) Na, ir, jeigu rimtai, tai kaip laikomės?
Aš tai geraiiiii (iškart primena tą Vytauto reklamą, kuri paskutiniu metu paplito kaip virusas ha ha :))). Dabar jau laukausi gerai - kažkaip savaitės pradžioj išsibalansavus buvau kaip reikalas. Nežinau, kas kaltas dėl to, bet kolegė konstatavo, kad aš "kažkokia išėjus iš savęs", o vienas pažadūnas drėbtelėjo, kad "aš susivėlus" ir tada, kai tingia ranka brūkštelėjau per neva išsitaršiusias plaukų sruogas, pridūrė, kad ne plaukai - "aš visa". Bet vat grįžau - pasivaikščiojau iš savęs ir vėl, kartu su visa bjaurastim ir ironija pargrįžau gadint jumi nervų. Nus, katiniūūūūūūkai, kas pirmas? ;)))))))))))) Wuahahhaaaa.... :))))) Jum irgi būna tokių visokių kvailų dienų? Atrodo viskas, ką darai yra negerai, ne taip, kaip norėtum, nuotaikos nėra, jėgų nėra, nieko nesinoooori (nu ne visai nieko, bet whatever :D) ir pikčiausia, kad nežinai kas kaltas. Kaltinau darbą, dar kaltinau katiną, per kurį atseit neišsimiegu, dar kaltinau orą ir dar daug daug ką, bet, STOP, gi bėda bėdelė visai ne ten. Blogiausia tai, kad iki šiol nežinau kur. Neblogai, ania? Nu tokie niūradieniai užeina kada panorėję ir praeina lyg niekur nieko. Po jų mano meilė sako "O, tu ir vėl beveik normali" :))))) Beveik, nes normali aš nebūnu.... :)))))
Aišku, gerai pagalvotum, įsigilintum ir ten, kažkur po kietuoju smegenų dangalu rastum susikiūtusią susitraukusią viso to priežastį, bet, aij nu aij, lai tūno tenai, jeigu patinka. Nes pati jin iš esmės kvaila ir banali - kaip antai - kodėl Lietuva nėra kur nors, kur šilta arba kodėl Dievulis leidžia Afrikos vaikam badaut? :)))))))Vat ir vaikštai dėl tos vienintelės priežasties susisukęs kelias dienas. bet praeina - ir vėl gerai. Jaučiu, kad visiem taip būna. Visiems alei vieno (nnu nebent nebūna tiem, kurie visada vaidina laimingus ir visų draugus - nors, turiu pripažint, kad jie slepia daugiau pykčio nei aš per PMS'ą wuahahhaaa :))))).
Tai vat, pasipasakojau. Kai Jum užeis ta tokia niūrumo banga, tik jau neklauskit manęs, ką daryt. Nu nieko nedaryt - reik pralaukt. Visos sunkios dienos kažkada baigiasi.O vat tadaaaaa, jau atsigavę, galit rodyt špygas (nu ir fack'us, jeigu norit :D :D :D) tai susisukusiai niūrybei kažkur smegenyse ir tyčiotis, kad vėl užėjo geros dienos.
Va taip vat, katiniūūūūkai :)))))) Su tom gaidelėm ir baigiu šitą visiškai išprotėjusį įrašą, kuris be abejonės patiks mano sesei, kuri retkarčiais pasityčioja iš mano psichodelinių įrašų, ir tiems, kurie juos perskaitę kartais pagalvoja, kad galutinai užsidepresavau prispausta tokių globalių problemų kaip karas Irake. Nu jau nu jau, wuahhahahaaa :))))

Varom miegeliooooo (nesvarbu į savo nuosavas, ar į viešbučiuose užsakytas lovas wuahahahhaaaaa) .....? :)))))

Apie laimę

Šiandien Laisvės alėjoj daviau elgetaujančiai močiutei du litus - nusprendžiau įteisint šiandien dieną bent vienu geru darbu. Jin padėkojo ir sakė "Vaikeli, eik su Dievu". Aš ir ėjau - įsivaizduodama, jog šalia eina ir Dievulis, šluodamas gatvę savo ilgo apsiausto skvernais. Ha ha :)))
Geeeeera daryt kitiems žmonėms gera, ania?
Aš, pavyzdžiui, šiandien neapšaukiau padavėjos, kai sumaišė padažus ir atnešė ne baltą, o raudoną. Ir visai nesupykau dėl to, kad meistrai blogai sutaisė mano Opel'į, nes jie tas klaidas ištaisė. Ir kai ryte iš įpratimo aš atsidariau kapotą, kad patikrinčiau aušinimo skysčio lygį, manęs du kaimynai paeiliui pasiteiravo, ar nereikia pagalbos. Spėju aš su atidaru kapotu atrodau ganėtinai juokingai ha ha :))) 
Man kiekviena diena pilna didesnių ir mažesnių džiaugsmelių. Kartais jie prasideda itin skania vyro padaryta kava, o baigiasi tarkim tuo, kad neseniai atradau šokio aerobiką ir kiekviena treniruotė man vis dar sukelia tą atradimo džiaugsmą. Kartais mane iki ašarų prajuokina pasakojamos istorijos ar juokingas katinas kieme.
O ryte nuotaiką pakelia apniukęs ir rūko gijom nutįsęs Nemunas.
Šeštadienį aš pasileidžiu kokią nors gerą muziką ir tvarkydama namus šoku. 
Taip ir dėlioju dieną - kaip kad mozaiką - iš daug mažų dailių detalių, kurios užgožia visus blogus ir piktus dalykus, kadangi jie visiškai neverti nė vienos mano sugadintos nervų ląstelės. Tyčiojuosi iš kitų realybės - mano pasaulis neliūūūūūdi, ha ha.... :)))

Slow motion

Jeigu sužinotum, kad rytoj mirsi, kaip norėtum praleist paskutinę savo gyvenimo dieną...?
Ar tai būtų rami, kupina šeimyniško džiugesio diena, kurią praleistum tarp savo pačių brangiausių žmonių? O gal išprotėjęs, įspūdingas, vienintelis ir nepakartojamas, prikimštas nuotykių ir vienetinių akimirkų šėlsmas?
O gal supratimas, kad jau tuoj tuoj ateis ta minutė paralyžiuotų bet kokį judesį bei bet kokią mintį, ir viskas, ką galėtum padaryt, tai keikt likimą ir liet įtūžį ant kitų, kurių gyvenimas vis dar tęsis?
Kaip manot, ar egzistuoja Rojus? O Pragaras? Aš, nuo vaikystės ugdoma ir lavinama kaip dora katalikė, per lapkričio mėn. šventes žvelgdama į kapų žvakių liepsneles pagavau save šventvagiškai galvojant, kad, ko gero, visos tos istorijos apie patogiai ant debesėlių įsitaisiusius Dievulį su angelais bus pramanas. Ir kad nėra jokio pragaro, kuriam velnias su didžiulėm šakėm maišo gigantišką katilą su nedorėliais... :) Bet pagalvojau ir čia pat nuvijau tas mintis šalin - fui, Lina, fui, negražu taip galvot. 
Kai mirė mano dėdė, man buvo viso labo treji. Tuo metu man visai tiko paaiškinimas, jog taip atsitiko todėl, kad jis valgė mažai košės. Apie pačią mirtį klausimų man niekada nekilo - juos visus atsverdavo ir paaiškindavo tas idiliškas rojaus piešinėlis, kurį man uoliai piešdavo tėvai. Būtent jų dėka aš ir dabar turiu tokį šiek tiek suasmenintą pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimą, kai mirtis toli gražu nereiškia pabaigos. Ir žmogaus kūną aš įsivaizduoju kaip dvilypį organizmą, po kurio mirties įvyksta pasidalijimas - fizinis kūnas suyra, o dvasia, kaip koks mažas balkšvas vaiduoklėlis nuplevena tiesiai į dangų - kad pratęstų savo amžiną gyvenimą. Niekada net nesusimąstydavau, kad gali būt kitaip - toks galvojimas padėdavo lengviausiai susitaikyt su, pavyzdžiui, dar vieno katinėlio mirtim, kadangi aš įsivaizduodavau, jog tas padarėlis įsitaisė skaistykloj arba Dangaus prieangy (dažniausiai niekas nesugebėdavo dorai paaiškint, kurioj tiksliai vietoj sutelpa visi gyvūnai).
Dangaus nėra, - sako mano bedievis vyras ir tuoj pat apmėto mane argumentais, kuriuos pagrindžia mokslinėm tiesom. Aš klausau klausau ir tada klausiu jo, ar po mirties mes neturėsim kur susitikt. Išgirdus teigiamą atsakymą akimirką sutrinku ir net truputį paverkiu, nes staiga suima didžiulis graudulys. Gal tikrai visa religija buvo sugalvota saviapgaulei ir reiškiniams, kurie iš esmės turi nelabai gražią esmę bei prasmę arba yra tiesiog nepaaiškinami?
Visada tvirtindavau ir tvirtinu, jog aš priklausau tikintiems žmonėms. Tiems, kurie turi visą Dievybių trejybę ir uoliai jiems meldžiasi. Nemeluosiu, kaip ir dauguma, savo religiją esu šiek tiek suasmeninusi - retai lankausi bažnyčioje, nesilaikau visiškai visų Dievo įsakymų ir pamokymų ir neigiu kai kurias mūsų religijos tiesas. Tarkim kaip galėjo religija, iš esmės mokanti atleisti ir nepuoselėti blogio, kadaise degint ant laužo eretikus ir raganas? Juk jie irgi buvo žmonės? Arba kodėl Kryžiaus žygiai buvo tokie žiaurūs? Arba kodėl iki dabar yra išlikęs draudimas laidoti su katalikiškom apeigom žmones, kurie savo noru pasirinko mirtį? Juk dėl to jie netapo kažkuo kitu ir gal bent po mirties jiems reikėtų atleist? Ir dar vienas klausimas - kodėl seksas mūsų religijoj traktuojamas kaip kažkas purvino ir nešvaraus? Labai, labai daug diskutuotinų klausimų. Žinoma juos galima įvairiai interpretuot, ir spėju, dauguma kunigų mane išvadintų nieko nesuprantančia apie religiją, bet visgi manau, jog mūsų tikėjimas remiasi šiek tiek pasenusiomis ir per griežtomis dogmomis.
Juk jeigu aš tikiu, tai gal tai iš esmės jau yra gerai? Juk tikėjimas - tai pasirinkimas, o ne privalomumas ir griežtumas. Nemanot...?
Todėl aš, nuvydama išdavikiškas mintis apie realius ar nerealius dalykus, žvelgdama į Dangų visad pagalvoju, kad ten, kažkur tarp tų baltų debesėlių yra mielas Dievulis, kuriam nusispjaut į visas taisykles ir reikalavimus, kuriuos iš esmės sugalvojo tik pats žmogus. Ir kad egzistuoja ir Rojus, ir gal net Pragaras (o kur gi reikėtų padėt visus blogiečius...? :)))), ir Skaistykla, kur įsitaisę visi mano mirę katinai. Vien žinojimas, kad visa tai egzistuoja, suteikia savotišką ramybę ir tikėjimą, jog niekas nesibaigia čia, žemėje.
Matyt todėl tų, kurie tiki, pasaulis yra turtingesnis nei tų, kurie netiki. Nes net ir mano bedievis mylimasis kartais puse lūpų išsitaria, jog kartais ir jis tiki. Ir net patvirtina, jog tuo pačiu Dievuliu kaip ir aš. Ir visai nesvarbu, ar tai bus Buda, Alachas ar Jėzus - tikėjimas iš esmės jau yra geras dalykas.

Labanakt.
   

Nothing special

Žmonės kalba, kad tamsūs ir šlapi rudens vakarai sukelia depresiją, priverčia susiraukt vos išėjus į lauką ir iškart sugadina naujai nusipirktus batus.
Dar žmonės kalba, kad tokiom niūrom ir šaltom dienom nesinori niekur eit - daug labiau vilioja šilti patalai ir puodelis karštos arbatos. Arba Thera flu - dėl viso pikto.
Dar kiti sako, kad rudenį nuobodu, liūdna, drėgna ir kad išvis nieko nesinori.
Tai kodėl man norisi...? :) Kodėl būtent ruduo sužadina man kažkokią melancholiją, kuri, užuot ruošdama dvasią šaltajam periodui, skatina perversmus, stumia į priekį ir neleidžia nė akimirkai sustot?
Matyt aš kažkuo kitokia.
Nes net ir rytais nebeburbu, kad vėl reikia keltis ir eit į darbą.
Kad vėl aplijo mašiną ir net nebesimato, jog tik vakar ją ploviau su visokiais mandrais valikliais.
Kad aplink mane - didžioji dauguma niurzgų savanaudžių, kuriems vienas iš didžiausių malonumų - pasidalyt savo bėdom vien tam, kad jos sumažėtų.
Ruduo mane įkvepia, sužadina, žavi. Kažkaip lenktyniauju pati su naujais potyriais ir išgyvenimais, tarsi kiekvienas iš jų būtų Edisono lemputės ar telefono linijos išradimo svarbos - kad pajausčiau, kad patirčiau, kad sutirpčiau iš malonumo vėl ir vėl.
Ir tie tamsūs vakarai turi kažkokios magijos - tekšt tekšt lietaus lašai į langą, tekšt tekšt pajautimas, kad viskas, kas vyksta yra kažkas nepaprasto ir nepakartojamo.
Ir jokio noro pasukt laiką atgal - nes vis viena viską darytum lygiai taip pat ir kad šiandiena yra pats geriausias dalykas, kuris tau galėjo nutikt.
Myliu tave, pasauli... :)
   

Apie vyriškus ir moteriškus dalykėlius

Vakar darbe užkabinom tokią keistą temą. Nuo ko viskas prasidėjo tikrai nepasakysiu,  bet pavargusio po darbo savaitės penktadienio pasikalbėjimai pamažu pervirto į tokią temą, esą "moterys uzurpuoja pasaulį, tuo iššaukdamos lyčių maišymąsi - mat jos pačios vyriškėja, siekdamos perimt kuo daugiau darbų į savo rankas, o vyrai, tuo tarpu, moteriškėja". Po tokių žodžių feministės pasišiaušia kaip jūrų ežiai, doros namų šeimininkės pakinkuoja galvom, donžuanai paprašo nevaryt ant moterų, nes jos nuostabios, o SSRS įkvėpto mąstymo vyrai trenkia kumščiu į stalą ir iškošia - ""tikra tiesa!". 
Kaip yra iš tiesų? Ar moterys tikrai pasuko pasaulį atitinkamu kampu ir jų feministinės pastangos pagaliau davė apčiuopiamų rezultatų? Juk moteris jau senokai siekia būt lygi vyrui - vairuot automobilį, uždirbt šeimai pinigus, nuspręst kokios rūšies tinku tinkuot naujo namo sienas arba kur geriau pasikeist sutrūkusį automobilio radiatorių, nes jau kuris laikas kapsi aušinimo skystis. Bet ar tas savarankiškumas nebuvo iššauktas pačių vyrų? Kai paprasčiausiai nebelieka nieko kito, kai šalia nėra vyro, kuris atliktų tuos visus "a la vyriškus" darbus arba yra toks, kuris to nesugeba, gal pati geriausia išeitis - pasirūpint savim pačiai? Nes jeigu visos Veronikos ir Marceliutės, suviliotos ir paliktos vyrų ėjo skandintis, kadangi nebūtų priimtos į visuomenę kaip vienišos mamos, tai šiandien moterys ima ir pasirūpina ne tik savo, bet ir savo vaikų gyvenimais.
Reik pripažint, jog, palyginus mūsų tėčius su mūsų bendraamžiais vyrai, rastumėm nemažai skirtumų. Jeigu tėtis moka pataisyt mašiną pats, tai dabartinis bičas kantriai sėdės ant sofutės servise ir gers kavą, o apie mašinos taisymą žinos tik teoriškai. Bet jis kuo greičiausiai išvardys Mojito sudedamąsias dalis arba paaiškins, kam reikalingas makiažo pagrindas. Garbės žodis, aš vos nežagtelėjau, kai vienas draugas lyg tarp kitko užklausė, kokį savaiminio įdegio kremą rekomenduočiau - esą žiemą nesmagu būt pablyškusiam. Oooohhhhhh, nu nors užmuškit, neįsivaizduoju vyro besitepančio įdegio kremais ir besigėrinčio veidrodyje atsiveriančiu vaizdu, kai tas kremas susigeria į jo gležną odelę. Jeigu tėčiai nedalyvaudavo gimdymuose, tai šiandien dauguma vyrų aršiai diskutuoja su moteriška kompanija apie ovuliaciją, nėštumo sukeliamus nepatogumus, mėnesines ar depiliacijos ypatumus, o vėliau stovi ilgiausiose eilėse parduotuvėje, kad nupirktų savo gracijai tamponų. Nu jau neeee, matyt aš irgi senesnio sukirpimo žmogus, bet nu visiškai nejauku, kai visi tie iš esmės paslėpti ir neviešinami dalykai išsakomi viešai ir dar vyro lūpomis - nu, atleiskit. Suprantu, jog tai, kad vyrai dalyvauja gimdymuose yra gerokai palengvinimas moteriai - žinoma, jeigu ji to nori. Bet, iš esmės, pats gimdymas fizine prasme tikrai nėra pats gražiausias vaizdas, ir nors gimęs kūdikis atperka visą jo negražumą ir pakylėja į nežemišką būseną, bet net aš, kantriai išklausanti visų žmonių pamąstymus, netekau žado, kai vienas bičiulis, neseniai apturėjęs tokį įvykį kantriai dėstė, kas kur ir kaip jo žmonai plyšo, ką ir kaip darė gydytojai - nu neeee, šito tai jau gal nereikia. Mūsų tėčiai neįsivaizdavo, kad įmanoma, jog vyras dalyvautų gimdyme. Jie su puokštėmis gėlių pasiimdavo savo žmoneles tiesiai iš ligoninės kartu su kietai suvyniotu kniurkiančiu vaikučiu. Gal buvo geriau? O gal ne?
Šią savaitę darbe užsiminiau, jog visą vakarą lyginau vyrui marškinius. Kolega paklausė, ar jis pats nemoka to daryt. Sutrikau - vyrai gi nelygina. Nu nors nugalabykit, nuo vaikystės nė kartelio nesu mačius tėčio su lygintuvu - todėl ir savo sužadėtiniui neleidžiu prie jo artintis. Aišku, būtų mirtinas atvejis - išsilygintų, bet kol aš esu šalia, tokius darbus darau aš. Nes jeigu jis paimtų lygintuvą, tai gal man reikėtų griebt įrankių lagaminėlį ir nert į santechnikos subtilybes? Nu jau neeee.... :) Kiti darbų pasidalijimas - viskas tvarkoj, bet tokius darbus kaip indų plovimas, grindų siurbimas, dulkių valymas aš vadinu belyčiais - juos gali atlikti ir vyras (žinoma, kartu su moterim arba kai jinai negali), nebijodamas, jog nuo to nukentės jo ego.
Man nepatinka moteriški vyrai. Juk poroj pakanka vienos moters, tiesa...? O dabar į galvą atėjo nepadori mintis - o vibratorių, įdomu, išrado moteris ar vyras? Kelios minutės google.lt ir spėkit? Moooteris - tokia Kelsay Stinner, 1880-aisiais metais... Ir nors jis buvo sukurtas grynai medicininiam naudojimui ir gydymui, vėliau jo paskirtis truputį pasikeitė. Tai gal tikrai moteriškės uzurpuoja pasaulį ha ha...? :)))   
Manyčiau, jog šita tema - pakankamai slidi. Vieniems atrodo vienaip, kitiems, tuo tarpu - visai kitaip. Nežinau tiksliai, kas kaltas dėl tokių pokyčių - ar tai, kad moterys suaktyvėjo, ar tai, kad vyrai  nusprendė geriau jau atsisakyt savo prigimties ir pareigų, užuot su jomis kariavę. Ir vis viena, nepaisant visų moteriškėjimų, manau, jog kiekvienas vyras bent kartą gyvenime yra pagalvojęs, kad "aij, ta boba", kai moteris kažką padaro ne taip, suklysta ar dar kažką. Tarkim pas mus darbe irgi egzistuoja nuomonė, jog moteris niekada taip sklandžiai nesudirbs su gamybiniais projektais kaip kad vyras. Nu bet tai taip ir yra - vyrų protai kažkaip pritaikyti lengviau dirbt su techniniais dalykais. Vyrai ir vairuoja geriau. Ir kerpa. Ir gydo.... :)
Ir nors tai subjektyvi mano nuomonė, bet aš niekada nesirieju su tais, kurie tvirtina priešingai, kadangi tokios diskusijos - visišskai bergždias reikalas. Panašiai kaip senai tikinčiai močiutei bandyt įrodyt, kad nėra Dievulio.  
Taigi nežinau, ar ta vyrų ir moterų niveliacija iš tiesų egzistuoja, ar čia paprasčiausiai prisitaikymo prie kintančių gyvenimo sąlygų bei aplinkybių rezultatas. Bet kuriuo atveju, kol visi ginčysis ir bandys kelt nesibaigiančius klausimus šita tema, aš pabūsiu moterim. Ta, kuri virs sriubą, lygins drabužius ir dažysis lūpas.
Ir nors pati vairuoju, įsuku atsisukusį varžtą ar žinau, kaip pritvirtint iš kompozito padarytą stendą prie sienos, visgi daugumą dalykų JIS išmano gerokai geriau. Ir kartais aš sužadėtinį specialiai išprovokuoju, kad pasakytų paskutinį griežtą žodį - nes Jūs - juk vyyyyrai... :) Tokiais ir likit, nes vyriškumas - labai labai seksualu. Ačiū. :)

:)))