Slow motion

Jeigu sužinotum, kad rytoj mirsi, kaip norėtum praleist paskutinę savo gyvenimo dieną...?
Ar tai būtų rami, kupina šeimyniško džiugesio diena, kurią praleistum tarp savo pačių brangiausių žmonių? O gal išprotėjęs, įspūdingas, vienintelis ir nepakartojamas, prikimštas nuotykių ir vienetinių akimirkų šėlsmas?
O gal supratimas, kad jau tuoj tuoj ateis ta minutė paralyžiuotų bet kokį judesį bei bet kokią mintį, ir viskas, ką galėtum padaryt, tai keikt likimą ir liet įtūžį ant kitų, kurių gyvenimas vis dar tęsis?
Kaip manot, ar egzistuoja Rojus? O Pragaras? Aš, nuo vaikystės ugdoma ir lavinama kaip dora katalikė, per lapkričio mėn. šventes žvelgdama į kapų žvakių liepsneles pagavau save šventvagiškai galvojant, kad, ko gero, visos tos istorijos apie patogiai ant debesėlių įsitaisiusius Dievulį su angelais bus pramanas. Ir kad nėra jokio pragaro, kuriam velnias su didžiulėm šakėm maišo gigantišką katilą su nedorėliais... :) Bet pagalvojau ir čia pat nuvijau tas mintis šalin - fui, Lina, fui, negražu taip galvot. 
Kai mirė mano dėdė, man buvo viso labo treji. Tuo metu man visai tiko paaiškinimas, jog taip atsitiko todėl, kad jis valgė mažai košės. Apie pačią mirtį klausimų man niekada nekilo - juos visus atsverdavo ir paaiškindavo tas idiliškas rojaus piešinėlis, kurį man uoliai piešdavo tėvai. Būtent jų dėka aš ir dabar turiu tokį šiek tiek suasmenintą pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimą, kai mirtis toli gražu nereiškia pabaigos. Ir žmogaus kūną aš įsivaizduoju kaip dvilypį organizmą, po kurio mirties įvyksta pasidalijimas - fizinis kūnas suyra, o dvasia, kaip koks mažas balkšvas vaiduoklėlis nuplevena tiesiai į dangų - kad pratęstų savo amžiną gyvenimą. Niekada net nesusimąstydavau, kad gali būt kitaip - toks galvojimas padėdavo lengviausiai susitaikyt su, pavyzdžiui, dar vieno katinėlio mirtim, kadangi aš įsivaizduodavau, jog tas padarėlis įsitaisė skaistykloj arba Dangaus prieangy (dažniausiai niekas nesugebėdavo dorai paaiškint, kurioj tiksliai vietoj sutelpa visi gyvūnai).
Dangaus nėra, - sako mano bedievis vyras ir tuoj pat apmėto mane argumentais, kuriuos pagrindžia mokslinėm tiesom. Aš klausau klausau ir tada klausiu jo, ar po mirties mes neturėsim kur susitikt. Išgirdus teigiamą atsakymą akimirką sutrinku ir net truputį paverkiu, nes staiga suima didžiulis graudulys. Gal tikrai visa religija buvo sugalvota saviapgaulei ir reiškiniams, kurie iš esmės turi nelabai gražią esmę bei prasmę arba yra tiesiog nepaaiškinami?
Visada tvirtindavau ir tvirtinu, jog aš priklausau tikintiems žmonėms. Tiems, kurie turi visą Dievybių trejybę ir uoliai jiems meldžiasi. Nemeluosiu, kaip ir dauguma, savo religiją esu šiek tiek suasmeninusi - retai lankausi bažnyčioje, nesilaikau visiškai visų Dievo įsakymų ir pamokymų ir neigiu kai kurias mūsų religijos tiesas. Tarkim kaip galėjo religija, iš esmės mokanti atleisti ir nepuoselėti blogio, kadaise degint ant laužo eretikus ir raganas? Juk jie irgi buvo žmonės? Arba kodėl Kryžiaus žygiai buvo tokie žiaurūs? Arba kodėl iki dabar yra išlikęs draudimas laidoti su katalikiškom apeigom žmones, kurie savo noru pasirinko mirtį? Juk dėl to jie netapo kažkuo kitu ir gal bent po mirties jiems reikėtų atleist? Ir dar vienas klausimas - kodėl seksas mūsų religijoj traktuojamas kaip kažkas purvino ir nešvaraus? Labai, labai daug diskutuotinų klausimų. Žinoma juos galima įvairiai interpretuot, ir spėju, dauguma kunigų mane išvadintų nieko nesuprantančia apie religiją, bet visgi manau, jog mūsų tikėjimas remiasi šiek tiek pasenusiomis ir per griežtomis dogmomis.
Juk jeigu aš tikiu, tai gal tai iš esmės jau yra gerai? Juk tikėjimas - tai pasirinkimas, o ne privalomumas ir griežtumas. Nemanot...?
Todėl aš, nuvydama išdavikiškas mintis apie realius ar nerealius dalykus, žvelgdama į Dangų visad pagalvoju, kad ten, kažkur tarp tų baltų debesėlių yra mielas Dievulis, kuriam nusispjaut į visas taisykles ir reikalavimus, kuriuos iš esmės sugalvojo tik pats žmogus. Ir kad egzistuoja ir Rojus, ir gal net Pragaras (o kur gi reikėtų padėt visus blogiečius...? :)))), ir Skaistykla, kur įsitaisę visi mano mirę katinai. Vien žinojimas, kad visa tai egzistuoja, suteikia savotišką ramybę ir tikėjimą, jog niekas nesibaigia čia, žemėje.
Matyt todėl tų, kurie tiki, pasaulis yra turtingesnis nei tų, kurie netiki. Nes net ir mano bedievis mylimasis kartais puse lūpų išsitaria, jog kartais ir jis tiki. Ir net patvirtina, jog tuo pačiu Dievuliu kaip ir aš. Ir visai nesvarbu, ar tai bus Buda, Alachas ar Jėzus - tikėjimas iš esmės jau yra geras dalykas.

Labanakt.