Žmonės kalba, kad tamsūs ir šlapi rudens vakarai sukelia depresiją, priverčia susiraukt vos išėjus į lauką ir iškart sugadina naujai nusipirktus batus.
Dar žmonės kalba, kad tokiom niūrom ir šaltom dienom nesinori niekur eit - daug labiau vilioja šilti patalai ir puodelis karštos arbatos. Arba Thera flu - dėl viso pikto.
Dar kiti sako, kad rudenį nuobodu, liūdna, drėgna ir kad išvis nieko nesinori.
Tai kodėl man norisi...? :) Kodėl būtent ruduo sužadina man kažkokią melancholiją, kuri, užuot ruošdama dvasią šaltajam periodui, skatina perversmus, stumia į priekį ir neleidžia nė akimirkai sustot?
Matyt aš kažkuo kitokia.
Nes net ir rytais nebeburbu, kad vėl reikia keltis ir eit į darbą.
Kad vėl aplijo mašiną ir net nebesimato, jog tik vakar ją ploviau su visokiais mandrais valikliais.
Kad aplink mane - didžioji dauguma niurzgų savanaudžių, kuriems vienas iš didžiausių malonumų - pasidalyt savo bėdom vien tam, kad jos sumažėtų.
Ruduo mane įkvepia, sužadina, žavi. Kažkaip lenktyniauju pati su naujais potyriais ir išgyvenimais, tarsi kiekvienas iš jų būtų Edisono lemputės ar telefono linijos išradimo svarbos - kad pajausčiau, kad patirčiau, kad sutirpčiau iš malonumo vėl ir vėl.
Ir tie tamsūs vakarai turi kažkokios magijos - tekšt tekšt lietaus lašai į langą, tekšt tekšt pajautimas, kad viskas, kas vyksta yra kažkas nepaprasto ir nepakartojamo.
Ir jokio noro pasukt laiką atgal - nes vis viena viską darytum lygiai taip pat ir kad šiandiena yra pats geriausias dalykas, kuris tau galėjo nutikt.
Myliu tave, pasauli... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą