Kodėl tu...?

Kodėl tau atrodo, kad tu viską apie mane žinai...? Kodėl tu vadini mane išprotėjusia, patrakusia ir ta, su kuria niekada nenuobodu? Kodėl tu sakai, kad mano juokas užkrečia ir stebi mane kvatojančią? Kodėl tu įkyriai tvirtini, jog mano akys žalios, nors iš tiesų jos - su rudu atspalviu? Kodėl, a...?
Kavos? Taip, ačiū... ... su pienu? - pabaigi tu už mane. Iš kur žinai? Taip, su. Ir vienas šaukštelis cukraus? Taip, tikrai.
Tu priklausoma nuo kavos, sakai tu.
O aš patvirtinu, nes tai - tiesa. Bet kartais geriu arbatą. Tarsi tam, kad paneigčiau tą įkaltą tiesą - aš ne kofemanė... :)
Man pakanka pakalbėt telefonu arba pažiūrėt į tave porą minučių ir tu jau globėjišku tonu klausi, kas atsitiko.
Nieko, sakau aš.
O tu klausi dar kartą. Ir dar.
Nieko nieko nieko! Kapituliuoju. Atsitiko. Iš tikro pykstu. Bet kodėl tu supratai? Kodėl vėl tarsi kokį romaną vartai mano mintis ir pats pirmas įvaldai daugumą iš jų?
Išpučiu akis ir sakau - man reikia deimantų. Man reikia šampano vonių! Man reikia padangių! Reikia! Ir papučiu apatinę lūpą. Tu klausai, tyli, mąstai.
Ir tempi mane į kiemą mėtytis sniego gniūžtėm.
Kad sutirpčiau.
Kad snieguotom blakstienom krykščiau iš laimės.
Kad pulčiau į nirvaną deklaruodama būtent tą akimirką. 
Kaip, pasakyk man - kaip tau pavyksta sužinot, ko man reikia iš tiesų? Kaip...?
Kodėl būnant kartu laikas sustoja, išnyksta minutės ir valandos, o diena ir naktis tampa reliatyvumo teorijos viršūne...?
Kodėl tyla subyra į milijonus krislelių, pranyksta, išnyksta ar paprasčiausiai neegzistuoja...? Kad vėl klykdama lėkčiau per rytojų į tave. Pas tave.
Kodėl aš...?
Kodėl tu...?
:)