Savaitės vidurio muzika

Šis tas iš klasikos linksmesnei savaitės pabaigai :)

Yep, I'ts me ;)

Kartais aš pagalvoju, jog su manim - gana nesunku.
Tik reik šiek tiek praktikos, noro bei logikos ir tada - wuolia - viskas kaip ant delno - aišku, paprasta ir lengva.
O besistengiantiems dangus, argi ne taip...? :))

Oh yeah, sweety

Esu priklausoma nuo to, kas saldu.
Nesvarbu, kokios sudėties, formos ar konsistencijos - ar tai įvairiaspalviai Haribo guminukai, ar prašmatnūs šokoladiniai saldainiai su fruktoze iš Šokolado namų, ar saldus, dvelkiantis braškine dantų pasta bučkis prieš miegą, ar šiltos, saldžios, kartais netgi kiek banalios tiesos apie tai, kas ir taip aišku... :)
Visada tai, kas saldu, yra gerai už ta, kas rūgštu ar kartu.
Dar vieni saldžiai įgrįsus tiesa, ar ne...? :))) 
 

Apie nacionalizmą ir urbanizmą

Vakar vėl buvau Vilniuj ir tas miestas, kaip visada, mane nervina... :))
Visada buvau ir būsiu ta, kuri išpūtus akis gina Kauną visose srityse, bet gal labiau dėl solidarumo :). Faktas tas, kad sostinė lenkia Kauną visose srityse ir ginčykis čia iki kiek nori.
Šiaip man apskritai labai paranku lygint abu didžiausius miestus, kadangi mano gimtas ir mylimiausias miestas - nė vienas iš jų.
Vilnius mane nervina dėl to, kad jie visko turi daugiau - daugiau inovacijų, daugiau demokratijos, daugiau pokyčių, daugiau valdžios, daugiau laisvės, daugiau pakantumo, daugiau pasilinksminimo vietų, daugiau kultūrinio gyvenimo ir t.t. ir panašiai. Aišku, prie viso to - ir daugiau lenkų, skinų ir rusų.... :)) Kaunas visada buvo konservatorių miestas - čia gyvenantys žmones jau savaime įsitalpina į tam tikrus rėmus bei standartus, kurie nesikeičia jau metų metus.
Kaip ten bebūtų, Kaunas man patinka labiau :) (čia tuo atveju, kai nesu Vilniuj... :)) ha ha :))).
Bet čia tik akimirkos nuotaika - visada buvau ir būsiu žmogus, kuris tvirtino ir tvirtins, jog lygint miestus - kvaila, provincialu ir beprasmiška.
Tai va taip vat, gana sėdėt mano blog'e - eikit dirbt ... :P 

To much

Mano darbo stalčiuj - betvarkė. Visiška... :) Ten slepiu visus saldžius, mažus, nereikalingus ir reikalingus daiktelius, kurių kartais ima ir (ne)prireikia, pavyzdžiui, arbatas nuo peršalimo, džiūvėsėlius su razinom, šakutę, seną sąsiuvinį, krūvą lapelių, veidrodėlį ir pan.
Nemoku gyvent su mažai daiktų - pas mane ir rankinėj telpa jei ne visas, tai bent jau pusė gyvenimo... :)
Reiktų susitvarkyt tą menišką stalčinę netvarką, bet aij... :) Prisimenu, kaip mama priversdavo pagaliau susitvarkyt - paprasčiausiai išversdavo visą stalčių turinį į kambario vidurį... :))) Gal reik ir darbe pabandyt darbo tokią taktiką, ha ha ha...? :)))
Šiandien lifte kaimynas pamatęs mano raktų ryšuliuką (keli pakabukai iš įvarių šalių, keli šiaip mieli žaisliukai ir vienas toks meškutis :)) pavadino mane šv. Petru - sakė "gal tarp šitų raktų ir vienas nuo dangaus yra?" (neesmė, kad visam tam kutule raktų - vos du :))). Tai vat :)
Bet bet kuriuo atveju jau geriau turėt visko daug, nei neturėt nieko išvis. Čia tokia savipaguodos rūšis... :)))

Apie aistrą

Aistros patenkinimas reiškia geidulio mirtį... :)

Apie nuomones

Visada buvau tas žmogus, kuris pervertina kitus. Dažniausiai man visi atrodo geresni, šaunesni, mielesni ir visokie -esni nei yra iš tiesų. Ir ne tik žmonės - kartais parduotuvėj man užtenka užmatyt kokį nors daiktą, kurį apčiupinus padedu, tačiau po kelių dienų sugrįžtu atgal prie jo. Dažniausiai per tas kelias dienas, kol aš apie jį galvoju, tas daiktas mintyse virsta kažkokia siurrealistine utopija... :)
Bet paskutiniu metu vis dažniau pastebiu save žmones nuvertinant... Nesuprantu kas čia pasidarė :). Atrodo susidarai kažkokią nuomonę, galutinai ją užtvirtini ir įdedi kažkur sąmonėj į "Aplinkos ir žmonių vertinimo" spintelę. Bet praeina šiek tiek laiko, ir tas žmogus atsiskleidžia tokiom savybėm/bruožais, kad tik tyliai žagteli ir pertvarkai tą pirminę nuomonę.
Beje, kas apie nuvertinimą, tai kartais mano išankstinė nuomonė būna itin taikli. Bet čia jau ne apie žmones kalbant... :)). Vakar pagaliau išdrįsom nueit į vieną klubą, kurį senokai lenkėm ratu. Pasirodo ne veltui.... :))) Dar nebuvau buvus tokioj vietoj tiesą sakant :))) Kai aplink barą trinasi n-metės su mini mini rūbais, padavėja vaikšto su maximos krepšeliu, vos įėjus pasitinka nusmigę klientai... Draugė sako: "Hmz, jaučiuosi kažkokia nesava..." :))) Ha ha, žodžiu potyriai potyriai... :))))
 
 

Praeitos savaitės muzikinis atradimas

Voveriukas

 (Šaltinis: www.orai.lt)

Vakar visą dieną darbe siuntinėjau visiems va šitą voveriuko nuotrauką... :) Pažiūrėkit, koks gražuolis... :)))
Niekada nežinojau, kad voverės turi tokius mini liežuviukus :))).
Bliamba, norėčiau tokio namie - vietoj Bagino... :)))

It's fuckin' cold

Šiandien man šalta.
Visur - lauke, namie, sporto klube, universitete, darbe...
Gi jau pavasaris be kelių dienų (nu ok ok, savaičių), bet nuo to ne ką šilčiau.... :)) Gėriau šiandien čiobrelių antigripinę arbatą. O, beje, jeigu kalbėt apie juos.....
Jau kelinta diena pagaunu save trūlike stebinčią senyvo amžiaus bendrakeleivius. Visada buvau auklėjama gerbt senesnius žmones, užleist Jiems vietą, pagarbiai kreiptis Jūs ir nuolaidžiai šypsotis. Bet kai viena iš tų mielų senučių ankstyvą rytą gal 10 minučių mane auklėja dėl to, kad troleibuse iš termosinio puodelio gėriu kavą, tai jau net ir aš prarandu kantrybę... :))
Pas mus sukurtas toks stereotipinis pensininko paveikslėlis - geraširdis, lazdele besiramsčiuojantis senolis su validolio plokštele kišenėj ir maža pensija bei didžiuliu bagažu įvairaus plauko istorijų iš savo/kitų (iš)gyvenimų.
Bet realybė ne tokia graži - šiuolaikiniai pensininkai piktumu praktiškai varžosi su visa neigiančiais paaugliais... :) Kodėl? O todėl, kad jiems viskas negerai. Pradedant sveikata ir baigiant viskuo kitu, kas vyksta pasauly... :) Vietoj to, kad tyliai burbėtų ir piktintųsi, jie garsiai primena apie tai visiems - ir dar nepamiršta pridurt, kad prie rusų buvo geriau. O spėkit ar tikrai buvo? Tada paprasčiausiai rūpėjo kiti dalykai...
Kitaip nei paaugliai, pensininkai nesikeičia. Jie įsitikinę savo teisumu ir nesiklauso kitų nuomonės. O jeigu ją reiškia jaunesnis už juos žmogus, šis traktuojamas kaip nemandagus, neišsilavinęs ir išvis niekam tikęs asmuo, kuris negerbia vyresnių.
Pensininkai visada visko nori pigiau arba už dyką. Jie beveik nesuvirškina to fakto, kad Lietuvoj - beveik 20 proc. bedarbių - t.y. jaunų žmonių, neturinčių pastovių pajamų. Bet tokie faktai senukų nejaudina - prieš porą dienų kalbėjau su viena moterim, kuri, kaip priklauso, visų pirma papasakojo savo gyvenimo istoriją, tada pridūrė, kad jos pensija bais maža (o, kaip netikėta...) ir tada paprašė, kad jai būtų pritaikyta nuolaida mėnesiniam mokesčiui už Internetą. Pasižiūriu - moka 19 lt. (tuo tarpu kiti už tą patį planą - 40 lt.)... Sakau: O tai kiek Jūs norit mokėt? Įvardijo du skaičius - visų pirma 9 lt. (nes matė reklamą), tačiau vėliau persigalvojo ir apsistojo ties 4 lt... :)))
Neseniai troleibuse viena mergaitė gavo velnių nuo tokios susitraukusios kaip krevetė senučiukės, nes laikė ranką virš jos galvos... Reikia komentarų? ;)))
Mano draugas jau senokai sugalvojo pavadinimą senoliams - čiobreliai. Šitas žodis kažkaip labai gerai įsipaišė į mūsų ir į mūsų draugų kasdieninę kalbą ir tinka praktiškai visiems tokiems bambantiems pensininkams įvardyt. Nes čiobrelis - tokia maža pikta tarybinė vaistažolė... :))))


P.S. Neapsigaukit - yra ir dalis tokių geriečių senučiukų, kurie sukelia tik geras emocijas... :)

Myliu Jus, tėti ir mama... :)

Paskutinėm dienom vis pakliūnu į pokalbius, kuriuose kalbama apie tėvų ir vaikų santykius bei auklėjimą. Įdomi tema - kartais net pati nustembu, kaip (ne)tinkamas tėvų auklėjimas gali suformuot asmenybę ir išugdyt tam tikras jo charakterio ir būdo savybes.
Apskritai aš manau, jog auklėjimas ir santykiai su tėvais lemia tokius vaiko dalykus kaip vertybių sistema, elgesys, požiūris į aplinką bei reiškinius. Šiandien į svečius buvo užsukęs tėtė ir sakė, jog specialiai susisuko taip, kad spėtų aplankyt mus - nes praeitą savaitę aplankė sesę, o lygybė turi būt... :) Tai vat šitas teiginys ir atspindi mūsų su sese ir tėvų santykius nuo pat mažų dienų. Tėvai man visada buvo labiau draugai, nei žmonės, kurių besąlygiškai turi klausyt. Pas mus niekada nebuvo to, kad yra tėvai ir yra vaikai. Pas mus yra šeima, kurioje kiekvienas turi tam tikras teises ir pareigas. Būtent todėl kasdieniniai pokalbiai, pasitarimai visom temom, diskusijos, bendras rūpesčių sprendimas tapo nuolatine mūsų santykių dalimi.
Tiek tėtis, tiek mama labiausiai prisidėjo prie mūsų su sese asmenybių raidos. Jeigu kažko daryti būdavo negalima, mes žinodavom kodėl. Ir jeigu gaudavom velnių, tai irgi ne be priežasties... :) Mama buvo ištobulinus ausų sukimo techniką ir sėkmingai ją pritaikydavo... :))) O nuo tėčio niekada ko nors panašaus nesulaukdavom - su sese juokaujam, kad jeigu ką nors pridirbdavom, gaudavom velnių nuo mamos t.y. maždaug kelių minučių rėksmą, tačiau ugnikalnis greit užgesdavo ir vėl būdavo ramu. Bet jeigu jau savo poelgiu užsitarnaudavom rimtą pokalbį su tėčiu (ypač dar jeigu reikdavo kurį laiką jo laukt), tai nieko gero nežadėdavo... :))) Na situacija ir šiandien nepasikeitė - jeigu tėtis kviečiasi rimtam pokalbiui dėl kažko ką padarei, tai vadinas juokinga nebus... :))) Kažkaip moka jisai nekeldamas balso sukelt didžiulį kaltės jausmą.
Apskritai tai labai smagi ta metamorfozė - iš vaiko tampi suaugusiu, lygiaverčiu tėvams žmogumi. Nors į mūsų nuomonę ir norus visada buvo atsižvelgiama, kad ir kokie jie vaikiški bebūtų.
Prisimenu, kaip būdama kokių vienuolikos metų amžiaus, nusipirkau tamsios varlės žalumo spalvos nagų laką. Nusilakavau nagus ir nulėkiau pasirodyt tėčiui - vaizdelis turėjo būt mirtinas - tokia mažvaikė trumpais žaliais nagais (dar išsiterlinau ir pirštus man rods ;))). Koks nors griežtesnis tėtis būtų uždrožęs per ausį ir liepęs nusivalyt tą bjaurastį. O žinot, ką pasakė mano tėtė? Ogi - "kaip ekstravagantiška...." :)).
Visuomet labai stipriai jaučiau ir jaučiu tėvų palaikymą - visada žinau, jog bet kuriuo klausimu galiu įjuos kreiptis ir tą sėkmingai darau. Tėvai man visais laikais buvo geriausi patarėjai ne vien sudėtinguose klausimuose... ;) Spėkit, pas ką pirmiausia lėkdavau dėl paaugliškos meilės problemų? Ha ha atspėjot... :) Arba kieno pagalbos prašydavau po siautulingų vakarėlių...? :))
Kad tėvai į mane žiūri kaip į suaugusį žmogų pirmąkart stipriai pajutau ne taip jau ir seniai - maždaug kokiam trečiam kurse. Visiškai sutinku - metai universitete užaugina ir subrandina asmenybę. Bet man vis dar taip pat smagu laidyt su tėčiu aitvarus, kvailiot su mama ar bandyt papirosus ( jo jo, čia buvo draugai užnešę kažkokią madą... :))) su abiem jais.
Man be proto gražu, kai tėtė vadina mus "dukryt" arba mama sako "zuiki"... :)
Viskas, ką šiandien turiu, kas esu ir ko siekiu praktiškai nulėmė tėvai.
Būtent taip aš įsivaizduoju ir savo santykius su savo kada nors būsimais vaikais - elgiantis su jais kaip su mažais žmonėmis, o ne kvailučiais.
Man tiesiog labai gera, kad pasisukus kalbai apie santykius su tėvais aš turiu ką papasakot.
Ir tik bręstant, augant, tobulėjant asmenybei galima iš naujo pažvelgt į tai, kas buvo įprasta ir paprasta bei įvertint viską kitaip.

Pamenat...?

- Rodos, bitės kažką įtaria.
- O ką?
- Nežinau. Bet jaučiu, kad jos yra įtarios.
- Gal mano, kad tu gretiniesi prie jų medaus...?
- Gali būti. Bičių nesupaisysi.

Sweet

Esu priklausoma nuo kai kurių dalykų.
Priklausoma tiesiogiai... :)
Jeigu dabar pradėčiau vardint, tai susidarytų toks nemažas sąrašiukas, kurį Jūs galėtumėt atsispausdint ir turėt po ranka siekiant manipuliuot manim... :))
Ir kalba eina ne vien apie tokias blogybes kaip saldumynai ar kaljanas, ir ne vien apie įvairialypes šėliones, ir ne vien apie naujus margaspalvius drabužėlius (kurių spalvų koloritas priklauso nuo sezono ir nuo nuotaikos) ir ne vien apie daugybę kitų, savaime (na, tiksliau, ne visai savaime :)) suprantamų dalykų... :)
Dar yra begalė didelių ir mažų priklausomybių - daiktų, jausmų, veiksmų -  kurios kiekvienu kartu sukelia malonų viso kūno virpuliuką, kurios priverčia šypsotis net ir vienai einant gatve, kurios leidžia pasikabint savo nuosavą saulytę net jeigu lauke lyja ir apie kurias žinai tik tu pati... :)
It's soooo sweeeeeettttt..... :)

Citroen C3

Woohhooo, jau pasirodė atnaujintas citriukas (tiems, kurie nežino - čia ta mašinytė, kurios aš noriu :) Ta prasme kurios realiai galima norėt, visi žino, kad prie nerealiųjų kol kas saugiai įsitaisę nejuda MB SLK ir BMW Z4... :)))
Sakyčiau toks panaglėjęs... :) Be abejo, atrodo dar geriau :)

Citata

Kai matau ką nors pakylėto, gražaus ir garbingo, ilgai tyliu ir man gėda nuryti seilę, nes kiti išgirs, kad mano gerklėj užstrigo susigraudinimo kamuoliukas.

(A. Ramanauskas-Greitai, LAIMA, Nr.4)

Apie asmeninę zoną ir liftus

Yra tos dalykas kaip asmeninė zona. Tai - maždaug 40 cm aplink kiekvieną iš mūsų. Pas vienus gali būt mažiau (na čia tie, kurie mėgsta čiupyt , pešiot, liest, glostyt ir pan. kitus ir lygiai taip pat leidžiasi čiupinami jų, kad ir vos vos draugų... :), pas kitus - daugiau (na čia gal kalba apie visokias davatkėles, feministes ir berniokus, kurie bijo mergaičių :)))). Tai vat, labai nemėgstu, kai į mano tą asmeninę zoną kas nors ima ir įsibrauna be mano sutikimo. Vienas dalykas, kai tas įsibrovimas būna malonus (taip dažniausiai būna, kai šalia yra žmogus, kurio bet kokie judesiai ar veiksmai, nukreipti į tą asmeninę zoną būna laukiami ir priverčiantys net virptelėt iš malonumo), tačiau kitas dalykas - kai šalia įsitaiso koks nors visai nepažįstamas žmogus, kurio draugija mažų mažiausiai nemaloni.
Kažkaip dabar į galvą atėjo du variantai - viešasis transportas ir liftas.
Pirmasis variantas išvis mane labiausiai nervina - nepakenčiu važiuot piko metu, ramsčiuojantis pečiais, šonais, užpakaliais su gausybe visokio plauko liaudies... Brrrrrr, va todėl aš ir sistemingai vengiu važiavimo trūlikais karštuoju dienos metu.
O antras variantas irgi ne iš smagiųjų. Turiu kelis draugus, kurie šiek tiek turi klaustrofobinių pakrypimų, tad įsiveržimas į jų asmeninę zoną dažniausiai būna privalomas jų saugumo labui. O vat kai šalia įsitaiso koks nors nepažįstamas žmogus, su kuriuo, durims užsidarius lieki viena mažytėj erdvėj ir tyloj, vienintelė mintis, besisukanti galvoj būna - "na važiuok važiuok, po velnių, kada tas reikalingas jam aukštas".... Ha ha, aišku, vos vos perdedu, nes aš, pavyzdžiui, visai nebijau liftų. Tik šiaip nemėgstu dalintis vieta su kuom nors kitu.... :))))
Kartais būna, kad kas nors ir šiaip, gal tyčia, o gal netyčia, kalbėdamas prisislenka tiek arti, kad, rodos, galima stebėt iš arti to žmogaus akių raineles... :))) Va tada jau aš slenku į šalį - kažkaip instinktyviai. Kvailiausia būna tada, kai imi trauktis, o tavo pašnekovas - slinktis arčiau... :)))) Ha ha ha... :)))
Tik pačius artimiausius ir mieliausius man žmones prisileidžiu arti. Taip kad mano asmeninė zona - tik išrinktiesiems.... :))))
Nori sužinot, ar tau galima į ją...? Klausk - pasakysiu..... :))))

Vienos dienos savaitgalio įrašas

Labas rytas... :)
nemeluoju - ką tik atsikėlėm. Aplinkui trinasi piktas katinas didelėm akim, kadangi jau kelinta diena pamirštu nupirkt šlapio Kitekat, o nuo jo, Bagis, kaip žinia, priklausomas panašiai kaip aš nuo saldumynų... :) Tai ir piktas dėl to nuo pačio ryto :).
Pagaliau atėjo sekmadienis... O rytoj vėl į darbą :))) Vakar jame, beje, užsisėdėjom netgi ilgai - turėjom masinį šešių žmonių gimtadienį... :) Buvo smagu, bet smagiausiai tai, kad sužinojau, jog viena mūsų bendradarbė turės vaikutį... :) Labai labai džiaugiuosi dėl jos :) Kita kolegė visą vakarą kalbėjo apie tai, jog mūsų kabinetas pagaliau turės mažylį... :)))) Nu kažkaip labai smagu :).


Nežinau ar dėl penktadieninio turo po barus ar dėl intensyvios treniruotės man vis dar skauda visus raumenis. Ir net gi tokius, apie kurių buvimą visai nežinojau - ha ha, na jo, turbūt aišku, kad tas skausmas nuo treniruotės... :)) Mano treneris labai geras žmogus - biškį melagis (nu čia dėl visokių pareiškimų apie tobulą mano figūrą ir pan.), bet man patinka. :) Mėgstu žmones, kurie savo srity yra tikri profesionalai, bet nesureikšmina to... :)
Ta vat, o dabar visi einam gert rytinės (o kažkam gal jau ir popietinės) kavos ir mėgautis išsiilgtu laisvadieniu... :)
Enjoy ;)

Labas rytas, pasauli!

Dalinuosi savo gera nuotaika su jumis, mielieji... :)))

Va taip vat (2)

Jei bijai sustorėti, prieš valgį išgerk 50g konjako. Konjakas slopina baimės jausmą... :)))

Tired minds

Kaip gerai, kad rytoj vėl grįžtu į įprastą dienotvarkę - pasikeitimai buvo neryškūs, bet tokie varginantys, kad mane jau gąsdina mintis, jog liko dar lygiai pusė savaitės... :)
Esu pavargus iki tiek, kad nebesugaudau ir nebesudėlioju savo padrikų minčių, kurios zuja viena paskui kitą be jokios tvarkos. Ir visai nekoncentruotai.

Jeigu ne dalykai, kurie kasdien man suteikia galimybę nusišypsot, tai, ko gero, jau seniai būčiau išeikvojus visas jėgas, metus visus darbus ir pabėgus kur nors į Braziliją, kur šilta, auga palmės ir kur amžinos atostogos.... :)))

Just do it

Scena iš neseniai žiūrėto filmo:

Jis: Dabar aš jos tikrai nebučiuosiu. Praeitą kartą bandžiau, bet kažkaip nesigavo - aš sutrikau, jinai nusisuko, o jeigu vėl tas pats, tai kaip čia bus...

Ji: Tai įdomu ar pabučiuos pagaliau? Praeitą kartą beveik išdrįso, bet pasimetė, sutriko, tada pasimečiau aš ir nieko neišėjo. Gal aš jam nepatinku...?

Jis: Aij, geriau net nemėginsiu.... Gal kada kitąkart....

Vietoj to, kad imtų ir pagaliau pabučiuotų... :) O ne skaičiuotų minutes iki tol ir tyliai svajotų apie tai, kas galėtų įvykt dabar pat.

Mėgstu ryžtingus žmones... :)

Apie įspūdžius

Ar pastebėjot, tokį, sakyčiau, įprastą ir paprastą dalyką, kad, kasdien bendraudami su žmonėmis mes kasdien sukuriame ir susidarome galybę įspūdžių? Gerų, blogų, teigiamų, nuviliančių, pervertinančių ir pan. įspūdžių... :) Ar jų palikimas/sukūrimas susijęs tik su pirmais susitikimais su pirmąkart matomu žmogum? Tikrai ne. Kartais ir puikiai pažįstamas žmogus gali sudaryti naują, netikėtą, keistą ar kaip tik normalų įspūdį. 

Kartais draugai ir pažįstami manęs prašo nupasakoti, kaip jie atrodo iš šono. Tada aš, nė kiek nesukčiaudama, dėstau jiems tiesą. Kartais aš jų irgi klausiu to paties apie save. Sakyčiau visai nesudėtinga užduotis - papasakot, koks tau žmogus atrodo iš šalies. Tačiau su draugais kiek sudėtingiau - visada išlieka subjektyvumo pavojus, kadangi geram draugui juk nesakysi, jog jis atrodo kiek pasipūtęs, atšiaurus, grubus ir pan., ar ne?

Juk kartais mes ir patys su tais įspūdžiais klystam - pavyzdžiui, jeigu troleibuse vyrukas neužleido moteriškei vietos, tai, ko gero, įvardysim jį kaip nemandagų, kai, tuo tarpu, realiam gyvenime jis toks nėra? Juk gali būti, jog jis: nematė tos moters/yra susižalojęs (todėl sėdi)/jau siūlė moteriškei sėstis, tačiau ji atsisakė ir pan. Žinoma, prieš susidarydami pirmą įspūdį mes neapsvarstom visų galimybių... :) Arba darbe: darbuotojui sykį suklydus, jis bus įvardijamas kaip žioplas, tačiau jam nebus net suteikiama teisė pasitaisyt. O gal tą klaidą jis padarė dėl kokios nors tikrai rimtos priežasties?

Lygiai taip ir kasdieninėj aplinkoj - atrodo, jog žmogus sudarė įspūdį, jog elgiasi ir galvoja vienaip, o tiesa - visai kitokia. Kartais net kelis kartus geresnė, nei manei... :)

Bet tuo mes visi ir žavūs, kad pasikliaunam pirmais įspūdžiais - pageidautina tik savo.

O klaidingą įspūdį sudaryti, kaip žinia, itin lengva... :)

p.s. ar pastebėjot, kad žodis įspūdingas turi tą pačią šaknį kaip ir įspūdis...? :)

Wish come true

Keistas dalykas tie norai... :)

Priklausomi nuo dienos, laiko, nuotaikos, aplinkos, poreikių, fantazijos ir dar daug daug visko. 

Vieną dieną - paprasti, buitiški, savanaudiški, kitą - lengvi ir saldūs tarsi cukraus vata iš atrakcionų parko.

Getaway

Paprasta tiesa - savaitgalis yra geras daiktas tol, kol nesibaigia... :)

Taigi per laisvas dienas turėjau galimybę vėl po ilgos pertraukos pasitrankyt po Lietuvą su autobusais ir traukiniais. Su pastaraisiais keliaut man visada labai smagu - maždaug kokias pirmas 20 min., kol neatsibosta :)) (tikra tiesa, kad ir su kuo važiuočiau, jau po šiek tiek laiko man atsibosta sėdėt vienoj vietoj - tada pradedu niurzgėt, kuistis, blaškytis, rangytis ir pan. Su manim keliaut reikia kantrybės... :)) O su autobusais labai smagu grįžt į Kauną - šįkart į vieną pavėlavau, tad su sese turėjom progos užsukt į stoties MacDonald'ą :) (nelabai jį mėgstu dėl to, kad kažkada jo WC užsilenkė kažkoks narkomanas).
Tai vat, tokios kelionės, kai važiuoji viena,  suteikia unikalią galimybę pabūti vienai su savo mintimis, stebint pro langą bėgančius vaizdus. Na čia išskyrus tuos atvejus, kai užeina nenumaldomas noras su kuo nors šnekėtis - tada dažniausiai pakanka užleist vietą šalia savęs kam nors, kas galėtų tą norą realizuot. Šiaip visai smagu bendraut su pirmą ir paskutinį kartą matomu žmogum, kuris tampa tavo draugu tik vienai kelionei.
Bet jeigu esu visai nenusiteikus nesibaigiantiems pokalbiams, visada labai padeda pozicija - nenoriu, kad sėstum šalia manęs. Ir nesėdi... :) Va tada man kompaniją palaiko nebent Mynthon Spring  (nesuprantu, iš kur įprotis laikyt jį po liežuviu kaip kokį validolį), knyga (jeigu grįžtu šviesiu paros metu), žurnalas etc. Tokios, sakyčiau, savianalizės akimirkos ha ha ha... :)
Visada mėgstu stebėt keliaujančius dažniausiai pirmų kursų studentus. Žinot iš ko atpažįstu? Ogi iš krepšių dydžio... :) Šiandien kolegei pasakojau, kad realiai studento krepšio dydis atvirkščiai proporcingas jo kursui. Bet čia su tam tikrom išlygom, žinoma... :) Palyginus su pirmu bakalauro kursu, dabar į namus važiuoju beveik tuščiomis - per kelis metus visiškai įpratau prie gyvenimo dviejuose namuose, tad abiejuose turiu pačius svarbiausius ir reikalingiausius daiktus... :)
Mane labiausiai nervina, kad vis nesibaigia žiema. Visi namai kvepia pražydusiais jacintais, o pavasario kaip nėr taip nėr...
Nežinau ar dėl artėjančio pavasario (na vitaminų stoka ir pan.), ar dėl kažkokių man nežinomų priežasčių mano katinas pradėjo pametinėt ūsus - o įdomu negali būt taip, kad vieną dieną jų nebeliks nei vieno?? Tada katinas bus pasmerktas nuolatinei gėdai... :))) Gal jam kasdien sušert po pusę tabletės mano perfectil'o? :))) Nagai, plaukai, ragai, ūsai - whatever...? :)))
Nuo rytojaus pradedam lankyt sporto klubą - jau dabar laukiu. Kadangi yra viena tokia frazė, apie kurią mes su mergaitėm vis svajojam. Vien jau dėl jos ir verta sportuot.... :)))
Šiam kartui tiek, pailsėkit, prieš akis - dar penkios darbo dienos... :)

Savaitgalio muzika

Apie tipus

Labas rytas, mielieji... :) Turim šiandien tokią gražią lietuvišką šventę - Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną :) Ta proga Jus visus ir sveikinu... :)
Ir dar sveikinu dėl ilgesnio, nei priklauso savaitgalio, ir dar dėl to, kad lauke šviečia saulė, ir dar dėl to, kad jau visur kvepia pavasariu... :)
Vakar, kai grįžau į namus, iki išnaktų su draugais kalbėjom apie vaikinų ir merginų tipus. Man visada būna labai įdomu pasigilint į kitų žmonių mąstymą - ypač kai skiriamasis kriterijus būna lytis. Taigi - reziumė.
Vyrukai išskyrė tris pagrindines merginų rūšis - normalios, vidutinės ir nevykę (galvojau kokį čia geresnį žodį parinkus) :))) Čia sakykim kalbama ne apie vienos nakties nuotykius, o rimtus santykius. Smagiausia tai, kad anot jų, normalios sudaro tik 10 proc. visų mergaičių, kai tuo tarpu kitos dvi grupės - likusius 90 proc... :) Sakyčiau čiut čiut pesimistinis požiūris... :))) Nesigilinsiu į pogrupius, kadangi ne visi panų apibūdinimai čia būtų tinkami dėl cenzūros (ha ha ha :))), bet esmė tokia, jog normali pana tuo normalumu pasižymi visur. Kažkas panašaus į:

• simpatiška;
• išsilavinusi ar vis dar besimokanti (išprususi);
• seksuali (va dėl šito kriterijaus apibūdinimo tai sekėsi sunkiausiai, kadangi vyrukai taip ir nesugebėjo apibūdint kas yra seksuali mergina. Pasakė, kad pažiūri į mergaitę ir iškart matai, ar jinai seksuali ar ne. Ir neaišku kodėl... Tiesiog turi arba ne. :);
• nenuobodi (yra apie ką pasikalbėt, ne mėmė, ne flegma, domisi daugeliu dalyku ir pan.); 
• ištikima (čia ko gero vienas iš pagrindinių reikalavimų :);
• prieš tai gyveno ne per daug palaidą gyvenimo būdą (galvojau kaip čia apibūdint, kadangi ne bendrine kalba būtų itin paprasta :)). Čia tai buvo geras, kadangi aš visada galvojau, kad vyrams patinka moterys su patirtimi, bet pasirodo tokios reikalingos tik pasiįvairinimui - rimtai draugystei daug labiau trokštamos tos normalios - kurių partnerių suskaičiavimui užtenka vienos rankos pirštų... :). Nes vaikinai nemėgsta būt eilės gale :))). Nors čia su išlygom ir tam tikrais nukrypimais, tsakant.

Tai va, atrodo visi pagrindiniai idealios panos reikalavimai. Su vyrukais kažkaip paprasčiau - trys pagrindinės grupės: normalūs, mėmės ir tie eeee kaip juos gražiau pavadint...? Gal mačo - kurie bendrauja su pana dėl sportinio intereso ir dėl to, kad galėtų užsidėt pliusiuką savo įsivaizduojamoj knygutėj ties punktu pasirašė. Dažniausiai tokie būna visiški bum bum. 
Tada dar kalbėjom apie tai, kad susirast normalų žmogų šalia - gana sunku. Nors, aišku, viskas priklauso nuo kriterijų - tas arba ta, kuri kažkam atrodys tobulas ar tobula, kitam gali atrodyt visai nevykęs ar nevykusi. Dėl to gerai, kadangi jeigu visi turėtų vienodus idealus, ko gero išnyktų visa populiacija - juk tų tobulųjų vieną dieną paprasčiausiai pritrūktų.
Tai vat, čia toks smagus pamąstymas lyčių tema... :) Gal kas nesutinkat? :)))

Pagundos

Aaaaaaaaa kaip noriu vieno dalyyyykoooo :))))
Ir visai ne braškių.... :) Nors jausmas gal būtų panašus... :)   
Čia mane pavasaris verčia kažkokiu hyperaktyviu padaru ar ką? :))

Bu bu bu... :)

Yra toks geras bruožas, kurį vis bandau perimt iš tėtės - lankstumas. Čia ne ta tiesiogine prasme (nors kai dar buvau jauna ir maža, buvau visai lanksti, po to ilgi šokių metai irgi prie to prisidėjo, o dabar tai eeee.... Nu tiltelį dar padarau... :)))) Šįkart kalbu apie lankstumą bendraujant su žmonėm. Kartais pasigendu to iš kitų. Lankstus žmogus kaip koks želė saldainis vinguriuoja pagal situaciją - kur reikia, parodo principus, kur reikia, nusileidžia, kur reikia - patyli, kur reikia - užglaisto viską, o kur reikia - leidžia sau pabūt sentimentaliu. Gebėjimas tai padaryt - praktiškai atskira meno rūšis. Būtent taip bendrauja mano tėtis - jau seniai žaviuosi tuo, jog jis randa bendrą kalbą su visais ir visada.
Man rods, šitas bruožas labai padeda gyvenime - kartais principai ir neprotingas užsispyrimas pakiša koją ir patiems geriausiems norams.     
Nutylėjimai dažniausiai atneša daugiau naudos, nei žalos. Tačiau šitam fronte reikia atsargiai, kadangi po to ir būna taip, kad elgiesi vienaip, kalbi kitaip, o galvoji dar kitaip.  O gal sudėtingume ir slypi visas žavumas?
Hmz, apie ką aš čia...? :)))

Spring me

Woohhooo, sakyčiau šiandien tokia labai teigiama diena - daug saulės, daug visur tvyrančio pavasario, daug savaitgalinių nuotaikų ir taip toliau, ir panašiai... :)
Šiandien "Žmonėse" buvo įdėtas siūlymas užsisakyt kažkokią monetą - labai juokiausi. Ir po to pasimečiau, nes pagalvojau, jog visgi tikrai bus žmonių, kurie tai padarys. Kadangi egzistuoja nevykėlių, kurie tikina, kad lauke rado tikrų tikriausią asteroido dalį, arba kad savitaiga, pokalbiai su dvasiom ir tam tikri mąstymo pratimai gali pasukt likimą mažiausiai 150 laipsnių kampu. Tai va tokie vat žmonės ko gero ir užsisako tas visokias monetas, amuletus ir kitokį šlamštą... :) Ir tikisi juo suviliot sėkmę... :)
Mėgaujuosi saule šiandien visą dieną - esu iš žmonių, kurie tiesiogiai priklauso nuo šviesos ir šilumos... :) Tai šiandien beveik netelpu savam kaily. Kaip katinas koksai. Beje, kas kalbant apie juos - ar Jūs žinot, kaip Bagis nemėgsta pozuot? Va įrodymas:

Išraiška visiškai atitinka katinėlio būdą... :) Bet mūsų akys panašios ania...? :))
Šiandien visas facebook'as užkištas skelbimais kvietimais į visokius party baruose, klubuose, kavinėse ir pan. O savaitgalį nusimato dar daug kultūrinių renginių, koncertų ir pati Kaziuko mugė... Žodžiu veiklos - visiems pagal norus ir poreikius... :)
Jau laukiu.... :)
Paskutiniu metu kažkaip vis užmetu žvilgsnį į visokio plauko horoskopus. Visi jie, lyg susitarę, žada pavasarines permainas... :) Ir naujus, ypatingus žmones (įdomu čia taikoma tik naujiem , ar ir esamiem? :))), ir pasikeitimus, ir dar daug visko.... :) Gal imt ir patikėt...? :)) Gal ims ir išsipildys tie visi užslėpti norai...? Ha ha, I'm waiting tsakant... :)
Ką tik gavau velnių nuo mamos dėl kavos pergėrimo ir kaljano. Mama tapo nuolatinė mano blog'o skaitytoja :))) Mam, aš tau tai nieko nesakau, kai tu muiliniesi iš darbo ir varai gert šampano... :D Ir įdomu į ką aš tokia?? :)))
Joa, berods reik pradėt žiūrėt, ką rašau savo buveinėj. O tais kažkaip atsiranda netgi tokių, kurie net ir mano gudriai užslėptas mintis ima ir iššifruoja. Nesąžininga kažkaip. :))) Visada maniau, jog pakankamai viską užšifruoju - bet pasirodo yra tokių ypatingųjų, kurie tą šifrą perpranta... :))) Iš tikro tai maivausi - kaip ta višta iš to anekdoto, kur gaidys ją vijosi. :)) Kaip rašiau, taip ir rašysiu. Neduok Die, dar liksit be naujausių žinių iš mano gyvenimo... :)))
Gerai, mielieji, turiu dar padaryt šiandien kelis darbus ir mergaičių vakaru pradėt ilgąjį savaitgalį... ;)
Iki susirašymo... :)

Pa(nu)krypimai

Dar nesibaigė diena, o aš jau persigėrus kavos (ko deda į tą gėrimą, kad jo nuolatos norisi??? O gal čia tik nesugebėjimas atsispirt pagundoms? :))). Ir dar skauda gerklę, nes vakar vėl po ilgokos pertraukos prisirūkiau kaljano. Bet pastarąjį paskutiniu metu apribojau iki minimumo - sakyčiau pažanga, nes pirmom dienom, kai sulaukėm lauktuvių iš, berods, Egipto, rūkydavom praktiškai kelis kartus per savaitę - ritualas kaip priklauso - arabiška muzika, daug juoko, ir visur tvyrantys dūmų kamuoliai... :))) 
Taigi, vakar pažiūrėjom Alisą... :) Man patiko - fantastinis, gražus, spalvingas, šiek tiek makabriškas filmas. Ir 3D visai sėkmingai tą įspūdį sustiprina. Paskutinį kartą tokiu formatu žiūrėjau neilgą filmuką iš operos "Mieloji, aš sumažinau vaikus" Paryžiaus Disneyland'e, bet Alisa trimatėj erdvėj žiūrisi kažkaip geriau... :)
Mane jau šiek tiek pradeda nervint žiema, kuri bent jau artimiausiu metu niekur nežada trauktis. Bet šiandien kolegės sakė, jog prognozuojama ilga ir karšta vasara.... :) Kaip tik ta proga jau turiu vieną naują vasarinę suknelę :)))
Jeigu kalbėt apie grožį, tai šiandien alfa.lt užmačiau straipsnį apie kiek nekasdieniškus papuošalus. Gal kas norėtų tokios sagės...? Viso labo 1200 dol. ir mielas vabaliukas - Jūsų:

Arba mielas patiuninguotas drugelis (viso labo 700 dol.):

(http://www.insectlabstudio.com/)
Autorius skelbiasi, jog kuria papuošalus tik iš negyvų vabzdžių. Nors aš, tiesą pasakius, kažkaip netikiu.
Dar viena idėja, kurią jau mačiau per kažkurį serialą (berods CSI NY) - papuošt gyvą tarakoną.
Na, skonio reikalas, tsakant. Nežinau kas priverstų mane turėt bent vieną iš aprašytų egzempliorių.... :)

It's ladies day

Na ką, mielieji, berods šiandien turim dar vieną šventę. Prisipažinsiu - buvau visai pamiršus ir prisiminiau tik tada, kai vienas klientas ryte, o po to direktoriai ta proga pasveikino. Taigi šiandien turim Tarptautinę moterų dieną. Sakykit ką norit, bet man šita šventė dar nuo mokyklos laikų asocijavosi ir asocijuosi su Tarybų Lietuva... :) Ir būtinas atributas:

 

Tik vietoj baltų kalijų turėtų būt raudonos tulpės... :)))))

Būtent dėl tos priežasties visada, kai kas nors mane pasveikina šia proga, pasimetu. Kadangi tikra šios šventės moteris man asocijuojasi su cheminiu būdu susuktais plaukais, darbu kolūky ir griežtu kostiumėliu iš UAB "Drobės"... :)) Ir ką ta tetulė turi bendro su manim, jeigu jau kartu reik švęst tą šventę ir priimt sveikinimus...? :)) Aišku, aš niekada neišduodu, jog tas sveikinimas man nemalonus. Jokiu būdu - nusišypsai ir padėkoji, bet jokiu būdu nepuoli įtikinėt, jog "aš nešvenčiu". Na žinoma, laikai keičiasi ir panašiai, šiandien šita šventė jau tarptautinė, kai visi vyrai perka gėles ir gerbia bei myli visas moteris (kikiki, būdas padovanot svetimai moteriškei gėlių...:))). Bet  turbūt aš per daug išlepinta, kad džiaugčiausi tokiu priverstiniu dėmesiu - vyras turi moteriai rodyti dėmesį ir dovanot gėles nepriklausomai nuo progos ar dienos. Pavyzdžiui aš paskutinį kartą gavau rožę už tai, kad aš miela... :) Tai vat, mielieji vyručiai, nesilaikykit tarybinio mąstymo ir mylėkit bei stebinkit savo mergiotes ir moteriškes... :)

Apie psichologinę raidą

O Jūs pastebėjot, jog mano blog'as - ne tik savotiškas mano kasdieninių darbų, veiksmų, įvykių, jausmų ir pan,. registras, bet ir asmenybės raidos fiksatorius...? :) Įdomu, sakyčiau. Bet nereik apsigaut, nebūtinai yra taip, kaip rašau - neapsigaukit, čia visgi - vieša erdvė, o ne baltas dienoraščio lapas, kurį paslepi kur nors giliai stalčiuj.
Šiaip visai smagu stebėt, kaip keičiasi rašymo stilius, temos, aplinka, veikla ir pan.   
Šią savaitę man sakė, kad aš - suaugusi ir psichologiškai visiškai subrendusi asmenybė. Guuuutttt, ane...? :)))

Mikro pasauliai

Londone gyvena vienas vyrukas, kuris jau kurį laiką kuria miniatiūrinį meną - fotografuoja mini žmogučius, apsuptus normalaus dydžio daiktų. Visi žmogučiai sukurti ir nudažyti rankomis. Idėja - superinė. 

 

  

  

  

  

  

Daugiau - Little People.

Reklama (1): Ariston

Pamąstymas (2)

Šiandien turėjau diskusiją apie savigarbą. Sakytum, toks paprastas dalykas - arba gerbi save, arba ne. O kaip žinot tada, kur yra ta riba...? Ir kada jau ją peržengei?
Jau kelis kartus teko stebėt, kai žmonės, iš pažiūros stiprios asmenybės, kas be ko, pasižyminčios visomis save ir kitus gerbiančio žmogaus savybėmis, paveikti kokio nors kad ir ne pirmos svarbos įvykio, ėmė elgtis visai ne taip, kaip visi buvo įpratę. Akyse (bent jau mano) sumenko, sumažėjo, galop visai subėgo į balutę, ir, kad ir ką bedarytų, joje ir pasiliks. Tai kaip čia išeina...? Jeigu nutinka kažkas, kas ir sukelia tuos pokyčius, tai, teoriškai, nepriklauso nuo žmogaus ir jo negalima vadint negerbiančiu savęs, nes aplinka kalta?  Hmz, sakyčiau, kad ne. Nes, mano manymu, savigarbingas žmogus išsilaiko toks visada ir visur.
O kas nutinka tada, kai susikerta savigarba ir nauda? Kai tai, ką nori daryt, netelpa į jokius savigarbos, ir apskritai, garbės rėmus, bet žada atnešti ne tik kažkokią naudą, na mažų mažiausiai malonumą...? Manau, jog va čia ir atsiranda plotai analizei - žmogus, kuris tikrai save gerbia, nesileis iki tokio lygio, kad patirtų tik laikiną malonumą. O gal kaip tik - atvirkščiai? Pasiduos tai naudai, susirinks visus malonumus kaip razinas iš pyrago ir iškėlęs galvą nueis, nepripažindamas, jog nusileido žemiau savo kasdieninio lygio...? 
Et, tada jau galima kalbėt apie amžinas vertybes, moralę, normas ir taip toliau, ir panašiai... :) Realiai galima visą knygą prirašyt šita tema - iliustruojant esė pavyzdžiais iš gyvenimo - manau, šitoks medžiagos tai jau niekada nepritrūktų... :) 
Bet kokia tada šio įrašo esmė...? Kas ten žino...? Mėgstu įrašus, kuriuos skaitydami Jūs ieškot kokių nors užuominų, kurios kaip kelio rodyklės rodytų į kurį nors iš jūsų. ;) Bet kas sakė, jog jos egzistuoja? Kur kur kur kur....? Hahaha,  enjoy... ;))  

Apie Alisą ir kitus stebuklus

Kartais būna savaitgalių, per kuriuos jautiesi visai nepailsėjęs. Va šitas buvo (ir vis dar yra) vienas iš tų kitų - kai ne tik kad pailsi, atsigauni, bet ir pasisemi naujų jėgų naujai savaitei. O juo labiau, kai ta artėjanti savaitė susideda iš trijų dienų - išvis tobula... :)

Pagaliau pažiūrėjau naujas Simpsonų serijas - dievinu tą serialą... :))) Čia - vienas iš ankstesnių epizodų:

O vakare draugo dėka pagaliau pamatysiu "Alisą Stebuklų šalyje" 3D formatu.... :) Noriu noriu noriu.... :)

Jeigu kalbėt apie stebuklus, tai praeitą savaitę padariau atradimą. Na ne visai atradimą, šitą dalyką žinojau jau seniai... :) Ar esat atkreipę dėmesį, jog yra žmonių, kuriems užtenka mažos smulkmenos, kad nusišypsotų? Tokių žmonių kiekviena diena susideda iš mažų ir didelių stebuklėlių. Jais gali būt begalė dalykų - ryškūs praeivės batai, purvinos kaimyno šunelio kojos, pyragas su karamele, praeivio komplimentas, saulės blyksnis pro tirštus debesis, juokingas prisiminimas, saldžios kavos gurkšnis ir taip toliau, ir taip be galo... :) Tai vat. Ir tokio dalyko nesukursi pats - tai ne įgyta, o įgimta. Nebūna sintetinio džiaugsmo ir nuostabos - tik natūralūs. Nepaprastai smagu žinot, jog ir tu tai turi... :)     

Unija

Prieš kelis metus Kaune veikė toks garsus (čia dar prieš maisto ir aptarnavimo suprastėjimą)  restoranas "Unija", pro kurio langus matėsi unikali miesto panorama.

Kai pirmąkart draugas man parodė tą vietą, apšalau. Ir visai ne dėl to, kad prabangusis restoranas šiandien stovi vienišas, apleistas ir liūdnas (beveik kaip Trakų pilis..... :))), o dėl to, kad vieta - unikali. Aplink - gyvenamieji namai, kotedžai ir pušynas, apačioj - Nemunas, tolumoj - miesto stogai ir hidroelektrinė. Ideali vieta ramiems sekmadienio pietums, šventėms, romantiškiems pavakarojimams ir pan. Bet šiandien belieka džiaugtis tik ta panorama ir dieną, kadangi pastato griuvėsiai išduoda ryškiai lankomi narkomanų ir kitų veikėjų.     

 

  

Čia ryškiai buvo kepami visokie šašlykėliai... :)

Tobula savaitgalio muzika

Laiko vagys ir t.t.

Valio! Pagaliau pakeitėm Interneto tiekėją - turėsim kelis kartus spartesnį ryšį ir reiks mokėt už jį mažiau. Bet tol, kol vyko visi keitimo darbai, gyvenau offline. Be skype, be facebook'o, be delfi'o, be blog'o.... Siaubas, kai pagalvoji, dabar nuolatos išbūt be interneto praktiškai neįmanoma - jame slypi ne tik pramogos, bet ir naujienos, būtina informacija ir žinios. vienu žodžiu, mūsų karta priklausoma nuo naujųjų technologijų, kurios siurbte siurbia mūsų laiką. Įsivaizduojat, kiek laisvo laiko turėtumėm, jeigu nebūtų kompiuterių, televizorių, telefonų...? Ohoooo....
Bet dėl pastarojo visai nesiskundžiu - pasikeitusi mano dienotvarkė man itin patinka. Jaučiuosi vėl grįžus į savo vėžes - vėl pakanka laiko viskam - tiek darbui, tiek poilsiui ir nereiki versti per galvą, norint viską spėt.
Atrodo, kad pavasaris labai nesiskubina, o pirmieji nedrąsūs saulės spinduliai vis dar užleidžia vietą sniegui.
Šiandien visi namai kvepia bagetėm (prancūziški batonai), kuriuos ką tik kepiau. Receptas paprastas - nusiperki šaldytus pusgaminius (be konservantų :), įmeti juos 15-kai minučių į orkaitę ir - wuolia - garuojantis, traškus, įdarytas kepinėlis puikuojasi ant stalo. Ačiū Laurai už užrodymą, galėsim vėl kartu laikytis dietos.... :)))

P.S. matot - pakeičiau blogo išvaizdą. Dabar, kol skaitysit, Jus visus stebės dvylika porų mano skvarbių akių.... hohohhohoho..... ;))))