Šiandien turėjau diskusiją apie savigarbą. Sakytum, toks paprastas dalykas - arba gerbi save, arba ne. O kaip žinot tada, kur yra ta riba...? Ir kada jau ją peržengei?
Jau kelis kartus teko stebėt, kai žmonės, iš pažiūros stiprios asmenybės, kas be ko, pasižyminčios visomis save ir kitus gerbiančio žmogaus savybėmis, paveikti kokio nors kad ir ne pirmos svarbos įvykio, ėmė elgtis visai ne taip, kaip visi buvo įpratę. Akyse (bent jau mano) sumenko, sumažėjo, galop visai subėgo į balutę, ir, kad ir ką bedarytų, joje ir pasiliks. Tai kaip čia išeina...? Jeigu nutinka kažkas, kas ir sukelia tuos pokyčius, tai, teoriškai, nepriklauso nuo žmogaus ir jo negalima vadint negerbiančiu savęs, nes aplinka kalta? Hmz, sakyčiau, kad ne. Nes, mano manymu, savigarbingas žmogus išsilaiko toks visada ir visur.
O kas nutinka tada, kai susikerta savigarba ir nauda? Kai tai, ką nori daryt, netelpa į jokius savigarbos, ir apskritai, garbės rėmus, bet žada atnešti ne tik kažkokią naudą, na mažų mažiausiai malonumą...? Manau, jog va čia ir atsiranda plotai analizei - žmogus, kuris tikrai save gerbia, nesileis iki tokio lygio, kad patirtų tik laikiną malonumą. O gal kaip tik - atvirkščiai? Pasiduos tai naudai, susirinks visus malonumus kaip razinas iš pyrago ir iškėlęs galvą nueis, nepripažindamas, jog nusileido žemiau savo kasdieninio lygio...?
Et, tada jau galima kalbėt apie amžinas vertybes, moralę, normas ir taip toliau, ir panašiai... :) Realiai galima visą knygą prirašyt šita tema - iliustruojant esė pavyzdžiais iš gyvenimo - manau, šitoks medžiagos tai jau niekada nepritrūktų... :)
Bet kokia tada šio įrašo esmė...? Kas ten žino...? Mėgstu įrašus, kuriuos skaitydami Jūs ieškot kokių nors užuominų, kurios kaip kelio rodyklės rodytų į kurį nors iš jūsų. ;) Bet kas sakė, jog jos egzistuoja? Kur kur kur kur....? Hahaha, enjoy... ;))
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą